Politologas, istorikas Remeikis: nesipriešinimas 1940 m. birželį – mūsų fatališka klaida

2010 m. gruodį lankiausi Jungtinėse Valstijose – su kūrybine grupe filmavome dokumentinį filmą „Pavergtųjų sukilimas“ (2011). Su prof. Tomu Remeikiu susitikau ir kalbėjausi jo namuose. Tada parengtas išsamus interviu filme nepanaudotas dėl surinktos medžiagos gausos, liko jis ir nepublikuotas. Vis dėlto pokalbis, mano nuomone, vertas dėmesio – ne tik suteikia žinių apie iškilų mokslininką, jau iškeliavusį Amžinybėn, bet ir atskleidžia drąsų, originalų jo požiūrį į kai kuriuos kontroversiškai vertinamus istorinius įvykius. Pokalbis įrašytas Čikagos priemiestyje Palos Hillse (Ilinojaus valstija) 2010 m. gruodžio 17 d.

Profesorius Tomas Remeikis (1934–2013) – vienas žymiausių išeivijos politologų, istorijos tyrinėtojas, archyvaras, publicistas, redaktorius, visuomenės veikėjas. Cicero mieste (Čikagos dalis) 1952 m. baigęs gimnaziją, Ilinojaus universitete studijavo sociologiją ir politikos mokslus. 1963 m. apgynė disertaciją „Komunistų partija Lietuvoje: istorinis ir politinis tyrimas“ (Communist Party of Lithuania: Historical and Political Study). Nuo 1963 m. – politologijos dėstytojas ir studijų vadovas Clumeto (Indianos valstija) Šv. Juozapo koledže. Nuo 1967 m. – profesorius. Pagrindiniai moksliniai darbai susiję su XX a. Lietuvos politika ir istorija. Išleistos knygos: „Opozicija sovietų valdžiai Lietuvoje 1945–1980“ (Opposition to Soviet Rule in Lithuania 1945–1980, 1980), „Lietuva vokiečių okupacijos metais“ (Lithuania under German Occupation, 2005), „Lietuvos atgimimas“ (The Lithuanian Phoenix, 2009), aštuonių tomų leidinys (1971–1980) „Žmogaus teisių pažeidimai sovietų okupuotoje Lietuvoje“ (The Violations of Human Rights in Soviet Occupied Lithuania) ir kt. Remeikio tyrimus gana plačiai cituoja užsienio autoriai istorijos ir politologijos veikaluose.

Lietuvių diasporos veikloje pasižymėjo kaip publicistas, redaktorius, visuomenės veikėjas. 1959–1961 m. redagavo Studentų gaires, kartu su kitais entuziastais įkūrė žurnalą Lituanus, buvo jo redaktorius (1963–1968), vėliau – vienas iš mėnraščio Akiračiai (1968) steigėjų bei redaktorių. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo skaitė paskaitas Vilniaus universitete, 1994 m. jam suteiktas VU garbės daktaro vardas. Priklausė žurnalų Politologija ir Kultūros barai redkolegijoms.

– Gerb. profesoriau, esate įsigilinęs į tarpukario Lietuvos istoriją, ypač atidžiai ištyrinėjote nepriklausomos valstybės saulėlydį, pokario rezistenciją, lietuvių priešinimąsi rusifikacijai ir komunistinei indoktrinacijai. Žvelgiant atgalios, atrodo, kad krizių valandomis, kai užklupdavo galingesnių kaimynų grasinimai ir šantažas, reaguodavome vienodai – primetamas sąlygas priimdavome nuolankiai, be didesnių protestų. 1938 m. neatmetėme lenkų ultimatumo, reikalaujančio užmegzti diplomatinius santykius su Varšuva, ir faktiškai susitaikėme su Vilniaus praradimu. 1939 m. paklusome vokiečių ultimatumui ir praradome Klaipėdos kraštą. 1940 m. kapituliavome prieš sovietų ultimatumą. Visais atvejais neparodytas net menkiausias pasipriešinimas. Kaip manote, ar Lietuvos politinio elito sprendimai anuomet turėjo kokią nors reikšmę valstybės ir tautos likimui? Ar padėtis buvo jau tokia beviltiška, kad nuo mūsų niekas nebepriklausė – viską sprendė kiti?

– Aš to istorinio laikotarpio nevertinu fatališkai. Manau, mažos valstybės irgi gali daryti tam tikrą sisteminę įtaką didelėms, koreguoti jų elgesį. Lietuva turėjo keletą išeičių, bet ir 1938 m. pabaigoje, ir 1939 m. pradžioje pasirinko neutralumo politiką, nors galėjo ir su lenkų, ir su vokiečių ultimatumais elgtis kitaip. Galbūt šalis būtų buvusi okupuota anksčiau – lenkų arba vokiečių, – bet ilgalaikis efektas, manau, būtų buvęs svaresnis.