Kompleksiškumo reikšmė
Bėda ta, kad ši painiava gali baigtis net katastrofiškais rezultatais, prisidėdama prie ištisų civilizacijų žlugimo.
Atrodytų, skirtumas tarp metaforos ir realybės toks akivaizdus, kad neverta apie tai kalbėti. Vis dėlto tokia painiava, persmelkusi projektavimo sferą, persimeta ir į visą kultūrą, apgaulingai kurstydama iliuzijas, neva metaforos sukurs realybę. Psichiatrai vadina tai sutrikimu, kuris žinomas kaip „magiškasis mąstymas“ – jeigu mūsų simboliai pakankamai geri, realybė jais irgi paseks.
Projektuotojų rankose jis tampa pavojingu įrankiu. Tai matome iš ikoniškų pastatų, tokiais laikomų grynai dėl futuristinio įvaizdžio. Jie turėjo užtikrinti sėkmingą ekonomikos plėtrą, urbanistinį gyvybingumą, geresnę gyvenimo kokybę, tačiau to nepadarė, nes yra visiškai niekam tikę. Daugelį „totemiškų“ tvarumo bruožų regime naujuose ikoniškuose statiniuose (vėjo turbinos ir kt.), bet vėliau paaiškėja, kad jie menkai funkcionalūs.
Projektavimo metodologijos požiūriu, šis reiškinys yra savaime įdomi ir svarbi projektavimo problema, kurią laikome fundamentalia žmogaus mąstymo silpnybe. Reikia atitinkamai pertvarkyti projektavimo metodologijas. Išprususių projektuotojų pasitelkiamos mokslo įžvalgos ir metodai šiam procesui gali būti neįkainojami. Fizinį kompleksiškumą atskyrus nuo metaforiško, išryškėja, kokia paini ir netvari dabartinė situacija, tačiau tuo atžvilgiu ji gali labai praversti (juk tinkamai pasinaudoti painumu, netvarumu yra bet kokio mokslo ir bet kokios filosofijos galutinis tikslas).
Urbanistikos, architektūros, gamybos, aplinkos projektavimo tvarumas ir kompleksiškumas yra glaudžiai susiję. Žmonės „projektuoja“ dėl beveik to paties tikslo kaip ir gamta – siekia padidinti sistemos kompleksiškumą, kad ši veiktų „geriau“, t. y. būtų stabilesnė, įvairiapusiškesnė, gebėtų išsaugoti tvarkingą būklę, panašiai kaip organizmo sveikatą. Kaip ją kurti ir išsaugoti, mokomės iš gamtos struktūrų ir procesų.
Kai kurie mokslininkai vengia svarstyti, ar gamta turi kokį nors „tikslą“. Tačiau iškart kyla klausimas: argi mes nesame gamtos dalis, argi „nesiekiame jokių tikslų“ tiek projektavimo, tiek kitose gyvenimo srityse (tarkime, saugodami sveikatą ir kurdami gerovę)? Jeigu taip, tuomet turėtume pripažinti, kad konkrečių „tikslų“ siekia bent jau tam tikra gamtos dalis. Antraip pakirstume supratimą ir apie mokslo naudą. (Iš tikrųjų pasuktume labai pavojingu filosofiniu keliu, iš esmės pripažindami, kad pats intelektas – tiek žmogiškasis, tiek bet kuris kitas – yra beprasmis!)
Vietoj neigimo pradėkime nuo prielaidos, kad mums, esantiems čia ir dabar, būtina suvokti savo situaciją ir apsibrėžti tikslus. Tuomet galėsime klausti, koks požiūris būtų racionaliausias, siekiant tam tikro tikslo? Kaip mums pasimokyti iš gamtos sistemų „tikslingumo“?
Dabar tai išskirtinai svarbus klausimas, nes didžioji gamybinės veiklos dalis, ypač nuo to laiko, kai industrializacija suteikė žmonėms galimybę visur palikti griovimo pėdsakus, yra tikslinga blogąja prasme. Užuot kūrę sudėtingas sistemas, kurios veikia geriau, jeigu prisitaiko prie gamtinės aplinkos, konstruojame tai, kas yra gamtai priešiška. Sistemos sudėtingos, tačiau pažeidžiamos, nes nelanksčios, veikia ne gamtos naudai. Judėjimas, gamyba, ekonomika, pats žmonių gyvenimas ima vis labiau priklausyti nuo didėjančio energijos sunaudojimo vien tam, kad vis greičiau artėtume neišvengiamos katastrofos link. Panašu, kad ir aplinkos projektavimą lemia ne tiek protingas tikslingumas, kiek vaizdiniai, kurie užsispyrusiai, net su religiniu įsijautimu yra garbinami toliau, nors atsiranda vis daugiau duomenų, kad tokia tipologija visiškai netinka kompleksiškoms adaptyvioms sistemoms, nusistebėtinai panašioms į gyvąsias struktūras (o tai nėra vien sutapimas).
Pavyzdžiui, miestas yra, be abejonės, adaptyvi sistema, kaip ir kitos aplinkos rūšys. Jei norime tinkamai spręsti miestų problemas, reikia žinoti, su kokiais trikdžiais susiduriame. Jei laikysime tai paprastumo paieškomis ar meniniu iššūkiu vizualiam projektavimui, nors iš tikrųjų viskas susiję su organizuotu kompleksiškumu, paklūstančiu evoliucionuojančio intelekto taisyklėms, veikiausiai viską dar labiau suvelsime. Būtent taip pastaruosius keletą dešimtmečių elgėsi architektai ir miestų planuotojai.
XX a. viduryje kompleksiškumo mokslas, susijęs su fraktalais, algoritmų modeliais, žengė dar tik pirmuosius žingsnius, kai gyvą miestų audinį pakeitė mechaniškesnis projektavimas. Jo rezultatas – supaprastinta mašina, tikslingai nutolusi nuo gamtos kompleksiškumo. Nuo to laiko ši mokslo disciplina pasistūmėjo toliau nei buvo galima tikėtis, atskleisdama anksčiau neįžvelgtas gamtos paslaptis – evoliucijos stebuklus, žemės sistemų veikseną, net genetinius procesus. Geografams ir planuotojams miestų reiškinys tapo geriau suprantamas.
Tačiau daugelis architektų viso to nesuvokia iki šiol. Jų supratimu, projektavimas yra susijęs su išraiškingu prasmės perteikimu, su simboliais ir metaforomis. Kiti apsimeta einantys koja kojon su laiku, tačiau nesuka sau galvos dėl adaptyvaus struktūros kompleksiškumo – toliau naudojasi madingomis metaforomis, kurdami neadaptyvią, nefunkcionalią architektūrą ir urbanistines formas. Toks iškreiptas meninio projektavimo palikimas, kai nejausta jokio poreikio suprasti sistemas ir esmines jų savybes, dabar kaktomuša susiduria su moksliniu paveldu. Pasiekę tam tikrą stadiją, architektai menininkai tapo industrinės mašinos įkaitais. Jų vaidmuo buvo industrinius procesus apgaubti „prasme“, pasitelkiant metaforas, analogijas, išraiškingas formas, kad šiems būtų suteiktas estetiškai priimtinesnis, rinkos požiūriu labiau pageidautinas pobūdis. Industrinis projektas įgavo ypač didelį pagreitį, kai tapo susietas su meno vilionėmis.
Šioje vietoje veikiausiai norėsite paprieštarauti: argi ne mūsų pareiga simbolizuoti mokslinę laikotarpio dvasią ir naują kosmologinę gamtos prigimtį? Taip, tačiau tai neturėtų būti paprasčiausias išorinis apvalkalas – mūsų projektai įgaus prasmės tiek, kiek bus susiję tarpusavyje ir įstengs pagerinti žmonių gyvenimą. Gera architektūra gyvenimo ir meno aspektų nesuplaka į destruktyvų mišinį, bet jais pasinaudoja tų abiejų fenomenų labui.
Projektui primetama metaforiška „tematika“ atrodo juokinga jau po keleto metų. Taip atsitinka todėl, kad išorė ir vidus niekaip nėra susiję, sąveikauja nesklandžiai. Kadaise garbinti futuristiniai asmeninių kompiuterių dėklai dabar atrodo absurdiškai. Meno muziejų ir koncertų salių futuristinis dizainas jau yra nuvytęs ir atgyvenęs, dabar tokius dalykus užsako tik Trečiojo pasaulio šalys, mėginančios prisitaikyti prie vakarietiškų architektūros madų.
Užuot visa tai tęsus, reikėtų leisti, kad objekto išraišką lemtų kompleksiški jo santykiai su aplinka ir vaidmuo, kurį jis turėtų atlikti žmonių gyvenime. O tada atsitiktų kažkas neįtikėtina – atsirastų „klasikinė“ kokybė. Projektavimas, regis, iš to ir „išaugo“, tai buvo neišvengiama, todėl ir vadiname tai klasika. Ji belaikė. Objektai, įgavę tokią kokybę, vėliau bus vertinami taip, kaip vertinami (ar turėtų būti vertinami) didžiausi architektūriniai praeities pasiekimai.
Deja, didžiuma projektavimo kontorų visai nesistengia siekti tokio tikslo. Jos bando patraukti dėmesį naujumu ir „tematika“. Blizgiosios rinkodaros ekspertai, nesuvokdami gilesnio metodologinio pokyčio, varžosi dėl kiekvieno naujo projekto, bandydami klientams užkalbėti dantį metaforomis ir vaizdiniais.
Geras architektas atsako ir už projekto įgyvendinimą, ir už jo pritaikymą. „Tikslingumo“, kuriuo siekiama prisitaikyti prie kintančios sistemos, o tai intelekto požymis, nepainiokime su intencijomis projektuotojo, kuris ignoruoja prisitaikymą, nes šis veiksmas neintelektualus. Nefunkcionalūs satelitiniai miestai ir priemiesčiai buvo sukurti išimtinai dėl vizualumo.
Projektavimas „tikslingai“ didina kompleksiškumą, kad sistema galėtų kuo geriau veikti, ne tik atlikdama savo funkcijas, bet ir užtikrindama sąsajas su kontekstu bei aplinka. Tai – kaip ir pats miestas – apima galybę dalykų, tad projektuotojas turi pabrėžti jungtis tarp elementų, užtikrinančių įvairovę. Projektavimo kompleksiškoje aplinkoje uždavinys, užuot primetus iš viršaus supaprastintą tvarką, orkestruoti įvairovę, pasikliaujant dinamika ir spontaniška tvarka. Jeigu tai pavyksta, atpažįstame mylimą miestą, kuris mus praturtina įvairiais būdais.
Organizuoto kompleksiškumo modelį, kurį vienas iš mūsų pasiūlė dar 1997 m., jis aptartas knygos „Architektūros teorija“ 5 skyriuje (Salingaros, 2006), nusistebėtinai atitinka „Integruotas informacinis sąmonės modelis“, kurį išplėtojo neuromokslininkas Giulio Tononi’s 2008 m. Jo esmė ta, kad kompleksiškos sistemos sukuria integruotas jungtis tarp savo komponentų, todėl informacinė jų produkcija, nors labai gausi, tačiau koherentiška. Šis koherentiškumas neretai painiojamas su paprastumu, o tai ir yra mūsų studijos objektas.
Atkreipkime dėmesį, kad „kompleksiškumas“ labai skiriasi nuo „komplikuotumo“ (sudėtingumo). Kai kurie postmodernūs urbanistai neskiria šių labai skirtingų idėjų. Krūvon sumetus skirtingus dalykus, nepavyksta sukurti sistemos, nes tarp jų nėra jokios integracijos. Sistemos kompleksiškumą užtikrina procesas, per kurį atsiranda skirtingų, neretai prieštaringų elementų sąveika. Tikslingas statybos kompleksiškumas atmeta bet kokį „komplikuotumą“, kuris yra neesminis ir nesąryšingas. Taip elgiasi ir gamtinės sistemos. Jos „nenukreipia“ procesų į vienui vieną tikslą, paprasčiausiai išaugina sistemą, kad joje atsirastų tarpusavyje sąveikaujantys, sąryšingi ciklai, nesvarbu, ar jie dideli, ar maži. Tam procesui neretai būdinga subtili dinamika, o kiekvienas elementas paklūsta adaptyvumo taisyklėms.
Kodėl po parką žmonės vaikštinėja viena kryptimi, o ne kita? Kodėl vienoje parduotuvėje gausu pėsčiųjų klientų, o kitos, nė kiek ne prastesnės, lieka pustuštės? Sociogeometrinius modelius, kuriais seka žmonės, galima atpažinti ir aprašyti, nes visi remiamės paprasčiausiais apskaičiavimais – judėk ta kryptimi, kuri tau reikalinga, venk kliūčių, sustok tik tuo atveju, jei pastebi kažką įdomaus ir t. t. Perpratę tokius modelius, geriau panaudosime šaligatvį arba perkelsime savo parduotuvę į geresnę vietą. Kiti kompleksiškos saviorganizacijos modeliai irgi gali būti sėkmingai pritaikyti projektavimui.
Net labiausiai diversifikuoto miesto gyventojai yra kompleksiškos visumos dalis. Miesto gyvensenos negalima redukuoti iki kažkokios gigantiškos mašinos veikimo, nes tai darytų (ir daro) didžiulę žalą gyvosioms sistemoms. Ekosistemos elementai irgi turi savo istoriją, kaip ir visos gamtinės sistemos. Kompleksiškumo prigimtis yra visuminė, sistemiška. Elementai, apie kuriuos kalbame, turi tai, ką fizikas Davidas Bohmas pavadino „implikuota tvarka“, – jų santykis su visa sistema gerokai gilesnis, negu mums atrodo.
Štai čia iškyla suvokimo problema. Priežastis, dėl kurios nemažai žmonių kompleksiškumą painioja su „komplikuotumu“, kitaip tariant, su chaotiška nesusijusių dalių samplaika yra tai, kad mes lengviau suvokiame atskirus konkrečius pasaulio fragmentus. Toks požiūris susijęs su evoliucine nauda – fiksuojame, kas įvyksta tam tikroje vietoje tam tikru laiku, praleidžiame sąveikas, kurios atskiras dalis susieja į visumą.
Nors ši savybė suteikė žmonėms privalumą greitai priimti sprendimus, ji apakina mus, kai susiduriame su kompleksiškomis sistemomis. Toks požiūris į pasaulį tėra abstrakcija, kuri tam tikrais atvejais naudinga, tačiau visiškai netaikytina projektuojant, nes projektuodami turime reikalą su kompleksiškomis sistemomis ir su implikuota tvarka. Žemė ir visos gyvosios sistemos remiasi prigimtiniu tikslingumu (jų kompleksiškumo atžvilgiu) bei sveika nuovoka. Jeigu šias sistemas supaprastiname, nesugebėdami perprasti tikro jų kompleksiškumo, tada projektuojame, ardydami, net naikindami kvartalus, miestus, nekreipdami dėmesio į ekologiją, demonstruodami žmonių autonomiją gyvosios gamtos atžvilgiu. Todėl šiandien esame patekę į nemenką bėdą.
Viena labiausiai paplitusių ir įtakingiausių idėjų, susijusių su projektavimu, yra įsitikinimas, esą tai menas, tarpusavyje nesusijusias dalis paverčiantis „kompozicija“ arba „ansambliu“. Moksliniu požiūriu ši idėja visiškai klaidinga. Gerokai tikslesnis apibrėžimas skelbia, kad projektavimas – tai vienos visumos pavertimas kita visuma. Čia jau priartėjama prie adaptyvaus požiūrio į projektavimą.
Kodėl neteisinga tvirtinti, esą projektavimas – tai tarpusavyje nesusijusių elementų „komponavimas“? Todėl kad niekas, kas veikia kaip išbaigta sistema, iš tikrųjų „nėra ir negali būti nesusiję“, nors mokslas kartu su didžiuma technologijų daugiau ar mažiau sėkmingai veikė, laikydamasis būtent šios prielaidos. Ir priešingai – praėjusiame amžiuje mokslas suteikė mums gerokai daugiau žinių apie esmines visatos sąsajas, pradedant nuo didžiausio masto erdvėlaikio tęstinumo iki atstūmimu ir trauka pagrįsto kvantų pasaulio. Biologijos moksluose atsirado supratimas apie daugiasluoksnes, istoriškas sąsajas, kurias itin akivaizdžiai atskleidžia tinkliniai ekologinių sistemų santykiai. Viskas gamtoje paremta sudėtingomis sąveikomis.
Šis esminis susisaistymas yra labai svarbus, nes gali daryti nemenką poveikį tokioms kompleksiškoms sistemoms kaip žmogaus kūnas, ekologija ar miestai. Negalima šių kompleksiškų sistemų suskaidyti, vienus elementus lengvai pakeičiant kitais (argi chirurgas imtųsi širdies transplantacijos, atidžiai nepasirūpinęs surasti tinkamą jos pakaitalą!)
Spręsdami paprastesnes problemas, galime elgtis taip, tarsi jų dalys nebūtų tarpusavyje susijusios, nes niekam nesukelsime didelės žalos. Kartais naudinga supaprastinti problemas, išskaidant jas į atskirus, be vargo pakeičiamus komponentus. Tačiau tam tikram kompleksiškumo lygmeniui šis patogus išskaidymas tampa labai rizikingas. Civilizacijos lygmenyje tokia rizika apskritai neleistina. Taigi tenka ieškoti kitų būdų, kaip tinkamai elgtis su gamta, keičiant ir projektavimo technologijas.
Tačiau klausimo esmė susijusi ne vien su „technologija“, t. y. žiniomis apie daiktų gamybą. Kartais manoma, kad technologijos – tai galingos mašinos ir didžiulės abstrakcijos, nors iš tikrųjų jos yra mūsų strategija, bandant priversti gamtos procesus veikti taip, kaip mums reikia. Tai tinka kalbant ir apie strėlę, iššaunamą iš lanko, ir apie raketą, paleidžiamą į Mėnulį.
Nuo pat pradžių mūsų rūšis sąveikavo su gamta, kad susikurtų reikalingus, geidžiamus įnagius. Gana ilgai, regis, mėginome ir konceptualizuoti viską, kas vyksta. Menamose Vakarų mokslo tradicijos užuomazgose Platonas ir jo mokinys Aristotelis iškėlė klausimą apie mereologiją, svarstydami, kaip dalys sąveikauja su visuma ir kaip žmonės galėtų kurti visumą, susidedančią iš dalių, ar ją transformuoti.
Gyvosios sistemos nuolatos transformuojasi, kad sukurtų naują visumą. Tai reiškia, kad virsmas yra esminis dalykas, užtikrinantis turtingą gyvų struktūrų kompleksiškumą, ir tai svarbi užuomina projektuotojams. Be abejo, kalbame apie būtinybę suprasti projektavimą kaip būdą, kuris iš tikrųjų reprezentuoja realybę.
Gausybė XX ir XXI a. objektų daro tik išorinį poveikį. Jie susitelkę į atskirus komponentus ir „stilių“, bet ne į visumos sąryšingumą, adaptyvumą ir funkcijas. Nors būtent šie esmiškai „gyvybiški“ bruožai buvo tūkstantmečius kuriami iki pat moderniosios industrializacijos. Tad kyla klausimas, kaip galėtume šiuos laikui atsparius bruožus integruoti į niekam tikusias moderniąsias technologijas?
Atsakymas į šį klausimą susijęs su tuo, ką manome apie „klasikinį“ projektavimą. Tikras klasikinis stilius atsiranda, kai pasiekiamas aukščiausias adaptyvumo ir funkcionalumo taškas – o tai neturi nieko bendra su vizualinėmis madomis ar išankstiniu nusistatymu prieš kokią nors konkrečią daiktų „išvaizdą“.
Taigi yra trys esminiai optimalaus projektavimo ingredientai:
1. Virsmas susijęs ne su „daiktais“, bet su modeliais, t. y. paremtas tarpusavio santykiais.
2. Modeliai (bent iš dalies) egzistuoja, dar prieš įvykstant virsmui.
3. Virsmas arba padidina tvarką, būdingą konkrečiam modeliui, arba ją sumažina (tam tikrais atvejais ji išlieka tokia pati).
Apskritai imant, projektuotojams labiau rūpi toks virsmas, kuris padidina kompleksiškąją modelio tvarką. Ypač vertiname tokį virsmą, kuris užtikrina didesnę įvairovę, tačiau išsaugo esminį vieningumą arba tai, ką galima pagrįstai vadinti (kaip sako kai kurie fizikai) „visumiškumu“. Visumiškumas šiame kontekste reiškia ne kažkokią miglotą mistišką savybę, bet apibrėžiamą ir saugomą sistemos charakterį, panašiai kaip organizmo sveikatą.
Tęsinys kitame numeryje
Iš anglų kalbos vertė Almantas Samalavičius