„Rašiau apie saulę, kurios nemačiau“: alkoholikė motina Degutytę persekiojo ir sapnuose, ir kūryboje, o gyvenime nuo jos slėpėsi kapinėse

Šviesa ir tamsa. Ir visa tai jungiantys gilūs išgyvenimai. Tokių kontrastų kupinas buvo Janinos Degutytės gyvenimas. Jos santykis su alkoholike motina buvo ta tamsa, iš kurios poetė išeities ieškojo visą gyvenimą. Tragizmas ir viltis gulė į eilėraščius, kuriuose skleidėsi per anksti turėjo suaugti žmogaus siela. O ir kaip nesuaugsi, kai nuo smurtaujančios motinos turi slėptis kapinėse. „Jeigu aš parašyčiau scenarijų ir kas nors pastatytų kino filmą, tai būtų siaubo filmas“, – apie savo gyvenimą yra sakiusi J. Degutytė. Todėl tik vėlyvesnėje poezijoje ji atsigręžė į nuogą tiesą – stoti akistaton su atmintimi reikėjo drąsos.

Priklausė nepavergtųjų kūrėjų kartai

Janina Degutytė, kaip ir jos amžininkai poetai Justinas Marcinkevičius, Judita Vaičiūnaitė, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda ir Tomas Venclova, priskiriama vadinamajai nepavergtosios literatūros kūrėjų kartai, kurios kūrybos laikotarpis siejamas su 1955–1990 metais.

Lietuva tuo metu priklausė SSRS, tačiau šalies gyventojai ir ypač intelektualai vis garsiau kalbėjo apie laisvę, tautinį žodį. Diktatorius Josifas Stalinas jau buvo miręs, tad represijų sumažėjo, nors sovietinė priespauda dar nedingo. Taip gimė noras priešintis.

Ir vis tik priespauda J. Degutytę palietė ne tik sovietinio režimo pavidalu, bet ir asmeniškai. Iš to gimė brandi, norinti kurti, šviesi asmenybė.

Atgaivino sustingusią lietuvių eilėdarą

Janina Degutytė bei Judita Vaičiūnaitė buvo laikomos Salomėjos Nėries pradėtos iškilios moterų poezijos tęsėjomis. Šios trys poetės buvo skirtingo likimo bei kūrybinio braižo, tad visos savaip praturtino lietuvių poeziją.

J. Degutytės poezija buvo temperamentinga ir gili, su egzistenciniais išgyvenimais. Poetė buvo laikoma maksimaliste, kuri savo lyrikoje stovėjo tarp gyvybės ir mirties.