Senovės civilizacijos turėjo daug daugiau žinių šia tema nei šiuolaikinis mokslas. Trikampių, ikosaedrų ir kitų Platono kūnų sistema puikiai atsispindi šiaudiniuose soduose.
Seniau šiaudiniai sodai kabėjo kiekvienuose namuose, o juos mokėjo rišti, ko gero, kiekviena moteris. Šiaudiniai sodai – nuostabi lietuvių kultūros dalis, viena iš seniausių tradicinio meno šakų. Sodai yra pakabinami virš stalo, jie gyvi, juda, sukasi ir apsaugo namus. Labai smagu į juos žiūrėti... Ponia Marija Liugienė, tautodailininkė, sodų rišėja, Vilniaus etninės kultūros centro kultūrinių veiklų koordinatorė ir organizatorė, maloniai sutiko papasakoti apie savo kūrybą – šiaudinius sodus.
– Papasakokite, koks buvo Jūsų kelias liaudies dailės link.
– Šiaudinių sodų mūsų namuose nebuvo, ir iš tradicijos aš sodų rišimo negalėjau perimti. Mano dešimčia metų vyresnė sesuo matė šiaudines grožybes gretimame Paulių kaime, tačiau jos ne palubėje kabojo, bet ant sienos buvo tvirtintos, vienu šonu plokščios. Ji man tik pasakojo, pati aš nemačiau. Prieš kokius 40 metų pamačiau sodus Malvinos Česnulevičienės, gyvenusios Mančiagirės kaime, trobelėje. Trobelė buvo tamsi, mažais langeliais, žema, žengiant per slenkstį, reikėjo pasilenkti net ir nedidukui žmogui. Peržengus tą slenkstį palubėje galėjai išvysti besisukančius sodus, žvaigždes, paukštukus, – nuo auksinių šiaudų trobelė imdavo šviesti, didėti, plėstis...
Atsimenu, kaip pirmą kartą pamačiusi buvau apstulbusi bei sužavėta ir mielai priėmiau jos pasiūlymą išmokyti ir mane rišti „širšuonus“. Taip Malvina vadino savo kūrinius. O kai 1993-iais metais pradėjau dirbti Vilniaus etninės kultūros centre, ėmiau mokyti to, ką pati jau gerai mokėjau, mat jau keletą metų rišau juos savo malonumui. Augo mano keturi vaikai – kartu su jais ir varstydavome. Ir sūnūs šio darbo nesibodėjo, papuošėm savo sodybą Varėnos r., Mardasavo kaime. Dukros savo gebėjimus demonstravo ir Anglijoje: studentaudamos jos uždarbiavo misterio Baučerio fermoje. Pasitaikė, kad tą vasarą kaip tik buvo jo jubiliejus, ir ta proga jos iš smilgų surišo jam sodelį. Tas sodas padarė labai didelį ne tik misteriui, jis artimiausią sekmadienį didžiuodamasis nešė parodyti visai parapijai ir visi stebėjosi ir žavėjosi. Dabar jau mokau savo anūkus – iš vienuolikos mano anūkų šeši vyresnieji jau geba surišti ir šiaudinius žaislus, ir mažus sodelius.
– Kokią prasmę sodai turėjo anksčiau ir ką jie reiškia dabar?
– Aišku, kad tai apeiginis dalykas. Dar visai neseniai kupiškėnai net neįsivaizdavo vestuvių be sodo. Turėti vestuvinį sodą buvo jaunosios rūpestis. Neaišku, kas jį rišdavo – ar pamergės, ar pati jaunoji, ar jos mama. Pasakojo, kad Biržų krašte rišdavo pasamdyta gera rišėja, gi jaunieji sėdėdavo iš abiejų pusių ir padavinėdavo šiaudelius. Iš to, kaip rišosi sodas – ar nelūžinėja šiaudas, ar nesikilpuoja siūlas – buvo sprendžiama apie būsimą poros gyvenimą.
Be sodo neapsieidavo ir krikštynos: Pasvalio krašte mama dar iki vaikelio gimimo pasirišusi siūlą ant to kablio, ant kurio vėliau kabino lopšį, rišdavo sodelį. Galima tik įsivaizduoti, su kokia meile ir stropumu ji tai darė, juk tikėjo, kad vos ne likimą varsto savo vaikui. Ir kaimynės, ateidamos aplankyti mažojo, stengėsi atnešti ar sodelį, ar reketuką, ar kokį paukštelį, sunarstytus iš šiaudo. Ir dažnoj troboj apskritus metus virš stalo, prie kurio susėsdavo šeima kiekvieną dieną tris kartus, turėdavo suktis sodas. Be naujo sodo, spindinčio palubėje, neapsieidavo ir Kalėdų, ir Velykų šventės. Beje, ketvirtoji saulės prasmė yra sodas. Didysis lietuvių kalbos žodynas pateikia tokį sakinį iš Tauragnų: „Kad nori, daryk paukštelius, dvi saulė nesikabina“. Dabartinis žmogus jau neįžiūri sodo apeiginės prasmės, dažniausiai kabinamas kaip dekoracija, todėl ir kabina jį nebūtinai virš stalo, kur dažniausiai dabar tvirtinami modernūs šviestuvai, o ten, kur interjeras leidžia.
– Nuo ko pradedate kurti? Kokie pagrindiniai Jūsų kūrybinio proceso žingsniai?
– Sodų kūrimo pradžia labai neįdomi ir varginanti. Prasideda ji karštą vasaros dieną rugių (kvietrugių, kviečių) lauke. (Žinoma, jeigu juos prieš tai esi pasisėjęs (šypsosi)). Pjauni pjautuvu, peiliu arba žirklėmis. Anaiptol ne visus iš eilės: minkštas, palūžęs ar pajuodęs šiaudas sodui netinka. Suriši po saują, džiovini, kol išdžiūsta, tuomet valai: iškerpi narelius, nuimi lapus. Tik tuomet susikarpai reikiamo ilgio šiaudeliais. Šiaudeliai gali būti vienodi, bet gali būti ir kelių ilgių, priklausomai nuo sodo konstrukcijos. Žinoma, kad turi būti proporcija tarp šiaudo storio, ilgio ir sodo dydžio. Virš stalo standartiniame bute sodas atrodys vienaip, o kokioje nors 4–5 metrų laiptinėje toks sodas pranyks. Siūlą bei adatą taipogi reikia mokėti pasirinkti. Netgi šiaudo spalva kartais turi įtakos formos pasirinkimui. Dažniausiai pradedant rišti jau turiu galvoje vientisą vaizdą, tik puošiant gali kilti interpretacijos. Beje, mano puošyba minimalistinė, gana santūri, lyginant su kitų rišėjų. Kai kurios ypač mėgsta a la rokoko stilių. Labai patinka rišti vienumoje, klausantis gražios muzikos ar geros paskaitos.
– Kaip apibūdintumėte logikos ir intuicijos santykį rišant sodus?
– Daug ko reikia rišant sodą: ir logikos, ir geometrijos žinių, ir vaizduotės, ir proporcijos pajautimo, ir intuicijos, aišku. Neaišku, kuri sudaromoji yra svarbiausia, visos jos svarbios. Bet visa tai atsiranda berišant, viskas išsiugdo tarsi savaime, darbo procese.
– Kaip šiandien Lietuvoje gyvena tautodailininkai? Ar čia yra pakankamai galimybių savirealizacijai?
– Šiandien jau turime daug rišančių sodus žmonių. Ir vyrų, ir moterų, ir nebūtinai turinčių tautodailininko vardą. Beje, rekordų labiausiai vaikosi vyrai: Raimundo Ratkevičiaus rištas sodas (211 cm aukščio ir 153 cm pločio) įregistruotas Gineso rekordų knygoje. Dar du vyrai užregistravo rekordus Lietuvoje „Factum“ agentūroje: jonaviškis Artūras Narkevičius surišo mažiausią sodą (3,5 cm aukščio ir pločio) ir vilnietis Arvydas Baranauskas didžiausią (228 cm aukščio ir 161 cm pločio). Šiomis dienomis pasiekė žinia iš Estijos – Urmas Veersalu sumušė naują rekordą – iš nendrių surišo virš 300 cm.aukščio sodą ir įregistravo Gineso rekordų knygoje.
Estijoje sodų tradicija buvo beveik išnykusi, bet atsirado štai toks šaunus vyrukas, kuris mėgina restauruoti šį amatą. 2015 m. Urmą pakvietėme į Tarptautinę konferenciją „Sodų tyrimai ir sklaida“, kurią surengė Vilniaus etninės kultūros centras. Čia jis susipažino su lietuvišku sodų judėjimu, kuris jau buvo gana įsisiūbavęs. Konferencijos metu vyko ir dirbtuvės, kuriose jis susipažino su lietuviška technika. Taip kad dėl šiame pasiekime galima neabejotinai įžvelgti ir Lietuvos nuopelnų.
Didžiausia kliūtis šiam menui ar amatui vystytis yra žaliava. Bepigu buvo senovėje, kuomet šiaudas buvo visą laiką po ranka. Dabar po mokymų dažnas klausia, iš kur paimti žaliavos. Bet aš tikiu, jog atsiras verslių žmonių, kurie šią nišą užpildys. Jeigu yra paklausa, atsiras ir pasiūla. Kompiuterio ir interneto galimybės leidžia pamatyti Suomijos, Ukrainos, Latvijos meistrų darbus, tad visokių naujovių mūsų meistrai gali prisigraibyti iš pasaulio. Tai ir gerai, ir nelabai, kadangi tradiciją privalome gerbti.
– Kokius sodus tenka kurti dažniausiai? Kas yra Jūsų užsakovai, su kuriais tenka dirbti?
– Dažnai prašo sodelio vestuvėms ar krikštynoms. Dažnai ir „atbuline data“ – tas momentas jau seniai praėjęs, sako – aš tik dabar sužinojau apie vestuvinius sodus... Bet vis daugiau atsiranda žmonių, norinčių grįžti prie senų tradicijų ir savo būstą papuošti etnomotyvais. Kartais net labai minimalistinius skandinaviško stiliaus interjerus stengiasi sušildyti rankų darbo jautriai ir skrupulingai išpildytais dirbiniais. Kartais pageidauja sodo-šviestuvo, tačiau aš jų nemėgstu rišti.
– Ar profesinėje srityje turite autoritetų, į kuriuos savo darbais siekiate lygiuotis?
– Gyvena Meškasalio kaime nuostabi rišėja – Marytė Gilevičienė, tolima mano giminaitė. Ji sodus riša iš vadinamų kiškio ašarėlių – nepaprastai plonų smilgelių. Jos sodai bekūniai, besvoriai, ima suktis nuo mažiausio dvelksmo, kaip aš juokais sakau – nuo žvilgsnio. Toks darbas reikalauja aukšto meistriškumo ir kruopštumo, man toli iki jos. Tad yra, į ką lygiuotis.
– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Sodininkai, turbūt, visi sutiks su manim: laisvalaikio mes neturime! Reikia arba šiaudus valyti, arba juos karpyti, arba rišti sodą – parodoms ar kokiam prakutusiam-prabudusiam tautiečiui (šypsosi).