Kai jie išeina, ji tvarko kambarį, plauna suaugusiųjų kavos puodukus. Programa, matyt, išsikrauna, o pakrauti nėra kam. Todėl ji pasidaro nekalbi. Jei jis ją kalbina, ko nors klausia ji tuoj atšauna:
– Žaisk su žaislais – tai įžūlus vaikas, painiojasi po kojomis ir vis lenda į akis. Pamiegotum dar. Rytas ankstyvas.
Gerai sureguliuota robotė nesakytų tokios nesąmonės, kad jis lendąs į akis. Akys mažos, o jis didelis, niekur čia neįlįsi. Per kitą gimtadienį jau ant šventinio torto tėtis uždegs penkias žvakes. Simukas pravirktų, bet bijo, kad auklytė visai nesugestų ir nepasidarytų pavojinga. Todėl pasiima savo draugą – iš medžio išdrožtą naminuką Joną ir sprunka į lovą.
Namuose sukinėjasi tik robotė. Nėra kam pasiguosti. Naminukas žiūri į jį tokiomis didelėmis, protingomis akimis. Rodos tuoj, tuoj prabils. Ir iš tiesų prabyla:
– Sauliuk, šiandien stebuklingo kilimo iškylų diena. Ar nenorėtum pakeliauti? Va, langas atviras jis priskris prie mūsų namo lango, aš padėsiu tau užlipti ir į kelionę. Turime nuskristi į naminukų gėlyną, priskinti gėlių, ir kilimu nugabenti mano draugams.
–Gerai, – atsako Simukas.
– O kur jie gyvena?
– Mažieji žmogeliukai gyvena stebuklinguose rūmuose. Ten įėjimas tikra besisukanti karuselė, laiptai juda ir kelia žmones aukštyn. Ten pilnos lentynos visokių gėrybių. Naminukai saugo rūmų gėrybes. Rūmuose gyvena ir mano draugė kaukutė Onutė. Šiandien jos gimtadienis. Mano draugai nori gėlėmis apvainikuoti rūmų duris, kad Onutės šventė būtų linksmesnė ir gražesnė.
– Naminuk, jau stebuklingas kilimas atskrido, Vaje, kokios ilgos virvinės kopėčios. Bet aš truputį bijau.
– Kopėčios stebuklingos – tik paliesime pačios užkels ant kilimo.
Taip ir buvo. Nespėjo Simukas nė mirktelėti ir atsidūrė ant aukštai, aukštai skrendančio kilimo.
Kilimas ne lėktuvas, skristi buvo vėsoka. Jis buvo labai linksmas. Skrido niūniuodamas, tai pakildavo aukštai , tai nusileisdavo žemiau. Kartais jis užkliūdavo už debesėlių ar pakliūdavo į oro duobes. Kai Simukas pažvelgdavo žemyn, iš aukštai miestas ir priemiesčio laukai atrodė tikras mažylių pasaulis: Maži namukai, medžiai, automobiliai, žmogeliukai.
Kilimas skrido greitai. Kokį pusvalandį paskraidę jie pamatė, kad kažkokios nematytos vėliavėlės pačios jiems mojuoja.
– Atvykome, tuoj nusileisime, – pasakė kilimas.
Tik nusileidę į pievelę, keleiviai pamatė, kad vėliavėles judino naminukai. Keli būreliai mažų žmogeliukų sunkiai nuvaldė daug aukštesnes už juos vėliavėles. Nykštukės mergaitės ruošė puokštes iš neužmirštuolių, vėdrynų, smilgų, švylių, dobiliukų, ramunių .
– Paskubėkite nešti puokšteles. Kaukutė Onutė mūsų laukia, – paskubino nykštukes kilimas.
Kilimas pavirto tikra pieva. Čia buvo mėlynų, geltonų, baltų kvepiančių gėlių. Kvapai kuteno nosį ir Simukas kelis kartus nusičiaudėjo. Priemiesčio laukai tolo, artėjo miesto gatvės. Kilimas dairėsi nuošalesnės vietos nusileidimui. Tiesa, jis negalėjo nusileisti prie rūmų, jį būtų kas nors pastebėjęs, gal net sugavęs – visokių žmonių pasitaiko. Kilimui būtų buvę nemalonu, jei kas nors jį būtų išbaręs ir liepęs neišdykauti, o gulėti paklotam. Kam malonu gulėti paklotam? Naminukas Jonas padalino parašiutus visiems keleiviams, o vienas – skirtas gėlėms. Labai gražu, kai žemyn leidžiasi parašiutas su daugybe gėlių.
– Mamyte, pažiūrėk, kiek daug mažyčių aitvarų, – sušuko gatve einanti mergaitė.
Onutė laukė draugų prie įėjimo. Žmonės vis ėjo ir ėjo. O ji turėjo saugotis žmonių kojų, panašių į vaikščiojantį mišką. Kaukutė mielai įsikūrė Simuko kišenėje, kur joks pavojus jai nebegrėsė. Jie sugužėjo į vaikų žaidimų patalpą, kuri dar nebuvo atidaryta lankytojams.
– Prašom visi prie vaišių stalo, – pakvietė Onutė.
– Atsiprašau, ar galiu paklausti, kuo mes vaišinsimės?– pasiteiravo Simukas.
– Duonute. Aš prikepiau daugybę mažų kepalėlių. Miltai šių metų grūdų derliaus
– Nelabai skanios vaišės, – pamanė Simukas, bet nieko nepasakė Onutei, tik suraukė nosį.
Prie didelio stalo susėdo daugybė Onutės draugų. Jie padainavo gimtadienio dainą, kas kaip mokėjo sveikino kaukutę.
– Kaip puiku, Onute, kad vaišini mus duonute. Nėra skanesnio ir daugiau stiprybės teikiančio valgio negu duona. Kiekvienoje šalyje, kiekvienuose namuose ji vis kitokia. Gal todėl ji primena namus ir tuos, kurie išlydi į tolimą kelią ir laukia sugrįžtančių keleivių. Duonutė kvepia gimtine, laukų vėju, ajerais. Naujo derliaus grūdai su džiaugsmu pilami į aruodus. Vėliau juos mala malūne, kad pavirstų į švelnius miltus. Tada ruošiama tešla, kuri įvairiai skaninama. Saldumynai greitai įgrįsta, o traški duonutė kasdien su mumis be jos nebūna nei pusryčių, nei pietų, nei vakarienės, – kalbėjo miškų monas.
Sauliukas apsidairė ir pamatė, kad padėkuose ne tik duonos kepalėliai, bet ir kažkokie nematyti kepiniai. Vienas kepinys buvo panašus į blyną. Jis pasiteiravo savo draugo Jono, norėdamas sužinoti, koks tai patiekalas.
– Tai lavašas, – paaiškino naminukas: minkšta, plona nerauginta duona, gaminama Kaukazo ir Artimųjų rytų šalyse. Tešla iškočiojama, padaromas didelis blynas ir iškepamas. Iš jo galima daryti įvairiausius lankstinukus su įdaru: mėsa, sūriu, varške su riešutais, įvairiomis daržovėmis. Onutė iškepė netikrą picą. Gal paragauk?
Sauliukas paragavo ir jam patiko aštraus skonio pica. Tada jis pamatė keistos duonos kepalėlių. Pasiėmė vieną. Duona buvo skani, traški.
– Tai itališka duona Čiabata, – paaiškino Miškų monas, – balta duona, gaminama iš kvietinių miltų ir mielių. Duonos kepalas dažniausiai ištęstas, platus ir plokštokas. Čiabata yra gamina įvairių rūšių.
– Ji labai skani, – pastebėjo Simukas.
– Prancūzai mėgsta ilgus batonus, – parodė į kitą padėklą miškų monas, – Antai batonas su sviesto ir malto česnako įdaru, o šis vadinasi, baguette – viršuje traškus, viduje purus, minkštas. Matai jis perpjautas ir į jį pridėta įdaro: sūrio, daržovių. Batonas – valgoma lėkštė.
Pažvelk į padėklą su lietuviškos duonelės kepalėliais. Saldrūgštė iš ruginių miltų juoda duonelė kvepia kmynais. Saulė ir tėviškės žemelė apdovanojo ją vitaminais. Ji gardi aptepta su sviestu ar su medumi. Duona lietuvio pagrindinis maistas. Senovėje ji buvo aukojama dievams, kad jie saugotų žmones nuo nelaimių. Mus miško, vandens telkinių būtybes taip pat vaišino duonele. Dabar bažnyčioje šventinama Agotos duonelė. Žiemą vasario mėnesį penktąją dieną močiučių namai kaime pakvipdavo kepama duona. Dabar retai kas ją bekepa, nusiperka parduotuvėje. Pašventinta duona įgauna daug galių. Jos gabalėlį toli ir ilgam iškeliaujantys žmonės pasiima į kelionę. Duonutė saugo žmones nuo ligų, nelaimių, blogų žmonių, vagių ir padeda sugrįžti namo.
Kaimo namuose pašventinta duonelė laikyta namų palubėje, gabalėlis jos taip pat būdavo įkasamas po namo pamatais arba padedamas ant krosnies – kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Žmonės manė, kad Šv. Agotos duona apsaugo nuo visokiausių negandų: gaisrų, vagysčių, ligų.
Ar galėsiu mažą kepalėlį Šv. Agotos duonelės parsinešti namo. Mano auklytė robotė sena, blogai beveikia. Vaikų mylėjimo programa greitai išsikrauna, bijau, kad bėda neištiktų, –pasiteiravo Simukas.
– Žinoma, – atsakė monas. Simuk, dar paragauk riešutų duonos ir vaisių duonos.
– Taip, iš tiesų galima iškepti labai skanios duonutės, nusistebėjo Simukas ir pamatė, kad Onutė neša į salę desertą. Gražiose taurėse džiovintos duonos trupinėliai, apšlakstyti saldžiu vandeniu, ant jų plaktos saldžios grietinėlės kalnelis ir vaisių gabalėliai.
– Pasivaišinkite donute ir eikime pažaisti, – pakvietė Onutė.
Bet kas tai. Onutė prabilo robotės balsu: Simuk, metas keltis, papusryčiausime ir eisime žaisti į smėlio dėžę. Pranyko šventės salė, stalas, naminukai, girių monas, kaukutė Onutė. Jis atsidūrė savo lovoje, o prie lovos – auklytė – robotė.
– Koks gražus sapnas, – pamanė Sauliukas. Bet jo rankoje buvo mažas kepalėlis ŠV. Agotos duonos,– tai čia sapniškai nesapniškas nuotykis, – sumurėjo Simukas, bet auklytė jį išgirdo.
– Simuk, tokių nuotykių būna vaikystėje ir kartais aplanko nepaprasti draugai, paaiškino ji.
Simukas ištiesė jai ŠV. Agotos duonelės kepalėlį. Auklytė susigraudino, atkando kąsnelį , paglostė Simuką ir pasakė:
– Įkyrus tu vaikas, nėra su tavimi ramybės, bet tu vis tiek man esi labai mielas.
– O gal aš apsirikau, gal ji ne robotė.? Bet gali būti, kad šventa duonelė ją pakeitė, – susimąstė Simukas.