Bet ką padarysi – atsirado Juzė. Į dokumentus tėvas uždraudė tokį vardą įrašyti – labai jau kaimiškas, praaugs, mokykloje vaikai pirštais užbadys. Pavadino Danguole. Bet sesėms ji taip ir liko Juzė. Abi vyresnėlės dukros filmų prisižiūrėjusios dar mokyklos nebaigė, o prieš tėvus darbininkus nosį riečia:
– Mes taip negyvensime, kaip judu su mama, – dažnai pasakydavo.
Motinai darbų netrūksta, tos vyresnės pajuodžargos vis erzina jaunėlę, lyg ne sesuo, o koks nupirktas žaisliukas būtų. Laikrodžio dar greitai nepažins, o tą laiką, kai tėvas turi pareiti juste pajunta, virsdama griūdama bėga pasitikti. Štai ir dabar prieš pat Naujuosius metus Juzė pradeda atsigaivelėti, sėdi pagalvėmis apkaišyta, prie kairės akies tuščią penicilino buteliuką prisidėjusi žiūri į eglutės žaisliukus.
– Na , kaip laikais?– klausia tėvas.
– Ačiū gerai, – atsako. Žiūrinėju labai gražius spalvotus ratus. Gražesnius už vaivorykštę. Kai greičiau suku – šoka šviesos pluoštai. Nebėra karščio bangų, kurios supo mano lovą. Jūsų visų nemačiau, tik balsus girdėjau ir kaip mama verkė girdėjau. Baba meldėsi. Prašė, kad Marija mane paliktų. Ar tikrai, kad, jei vaiko galvoje yra du verpetai, Marija jį pasiima?
– Ai, ta babūnė... Niekam tavęs neatiduosim.
Juzė sunkiai tarpsta – vis nuo ligos, prie ligos. Jei namiškiai kalba apie kokį nors praeities įvykį kuris nors iš namiškių pasakojančiojo pasiteirauja:
– Ar tada, kai Juzė sirgo vėjaraupiais ar tymais.
– Kiaulyte, – patikslindavo Juzė.
Kaimynė Birutė – slaugytoja sakė kad negerai, kai vaikas, vaistus leidžiant, neverkia. Aš supausi, negalėjau verkti.
– Nekalbėkim apie tai, kas buvo ir nebeliko. Nori pasodinsiu prie lango?
– Gerai.
Juzė pirštuku patrina stiklą. Jis sugirgžda. Paskui prakrapšto pirštu popierių, su kuriuo užklijuotas langas. Padvelkia lauko oras.
– Tėte, sušunka vidurinioji sesuo, – žiūrėk, ką ta kvaiša Juzė daro.
– Aš nieko, aš tik truputį. Laukas kvepia sniegu. Labai kvepia.
– Vaike, sako mama,– nunešiu tave į lovą.
– Dar ne.
– Eime. Aš tau, kažką parnešiu, palauk.
– Nenoriu saldumynų. Šleikštu.
– Ne, ne saldumynų. Eime, neužsispirk.
Po kelių minučių mama stiklinėje įneša sniego gniūžtę:
– Štai čia tau, sako mama, – Ar kvepia? Tik rankomis neliesk. Tikrai, iš stiklinės jautėsi lauko ir baltutėlio sniego kvapas.
Domėjausi knygomis, kurias seserys iš manęs atimdavo ir pasakydavo, kad dar per anksti man jas skaityti . Namuose mėtėsi kažkurios sesers išlikusi „Saulutė“. Kartais kuri nors sesuo sugalvodavo mane pamokyti. Aš to aiškinimo nesuvokdavau ir visaip bandydavau pabėgti. Tada išgirsdavau daugybę žodžių kuriais apibūdinami nevykėliai vaikai. Mane paleisdavo, kai imdavau garsiai kūkčioti. Įlindusi į kampą ilgokai verkdavau, paskui nusiprausdavau ir eidavau kerštauti.
Seserys mėgo tamsių spalvų vienspalvius paltus. Tik reikėdavo sulaukti, kol liksiu viena miegamajame, išsitraukti „ prasikaltusios“ sesers paltą, užkloti jį pūkiniais patalais ir pašokinėti. Po verksmo man reikėjo nosinės. Nebuvo geresnės nosinės, kaip sesers palto rankovė.
„Saulutės“ autorius įdėjo į knygą daug gyvulių, žvėrelių piešinių ir šalia patalpino „jų kalbos žodžius“. Kažkaip man vienai pavyko perprasti, kokius garsus žymi raidės ir kaip jos jungiamos į skiemenis. Perkrimtusi elementorių, ėmiausi sesių knygų. Skiemenimis skaičiau romaną, kurio pavadinimas – „Širdies rūmai“ labai sudomino. Apie rūmus ten nerašė. Bet knygoje radau keistų parašymų. Čia rašė apie nelaimingą šeimą. Kartu gyveno tėtis, mama, dvi mergaitės ir du nuomininkai. Mama – tikra nedorėlė pabėga su vienu nuomininku, palikusi mergaites. Kaip galima palikti savo vaikus? Tėvas su antruoju nuomininku gėrė degtinę, nuomininkas tikras keistuolis pasakojo, kalbėjo, mano nuomone, labai nusišnekėdamas. Jis gyveno vienuose namuose su irstančia šeima, turėjo visus pažinoti. Bet kažkodėl aiškino, jog viena mergaitė nėra savo tėvo duktė. Aišku, kad jam keistai atrodė, matyt, nebesusigaudė, kiek šeimoje dukrų ir manė, kad tai gali būti į svečius atėjusi kokia nors šeimininkų dukros draugė.
Būdavo karšta, be galo karšta. Atrodė, kad lova šokinėja per karščio bangas. Paskui bangavimas liaudavosi. Išgirsdavau balsus:
– Net vaistus leidžiant neverkė – negerai. Reikia suvilgyti lūpas, visai sukepė. Ar nesakiau, ilgai negyvens, liks be mokslo.
Iš pradžių girdėjau tik balsus, po keleto sekundžių jau pamatydavau susirūpinusius kalbančiųjų veidus: sesės, mama, krikšto mama, senelė, mamos pažįstama slaugytoja, kažką dėliojanti į metalinę dėžutę.
Tada švirkštai buvo virinami. Bandydavau pakelti galvą ir pajusdavau šleikštulį. Pajudindavau rankas, pirštus. Šleikštulio nepajusdavau. Pradėdavau žaisti – virė, virė, košę. Pirštai tapdavo broliai nykštukai. Jauniausiam košės neužtekdavo, tada broliai jam atnešdavo mandariną. Jie visi turėjo slides ir galėjo keliauti toli nuo namų, jie mėgo braidyti po sniego pusnis ir linksmai purtyti šerkšną nuo medžių. Jie nesakydavo mažyliui , kad nesiveltų po kojomis, kai tvarkydavo namus, neišmesdavo piešinių su karalaitėmis ir negąsdindavo, jog mažylis pragare turės laižyti karštą akmenį, jei nesuvalgys visos lėkštės barščių.
Slaugytoja paduodavo tuščią penicilino buteliuką. Jo kvapas buvo nemalonus. Bet pro jį galima buvo žiūrėti į virš lovos kabančią lempą. Buteliuką sukinėjant galėjai pamatyti labai gražius, spindinčius ratus. Juos aš mačiau tik, nematė daugybė vaikų. Ir jie niekada nesužinos, kokie gražūs tie ratai.
Tėvas buvo toks kaip daugelis mūsų namo tėvų, eidavo į darbą, viduje ilgai neužsibūdavo, kažkur turėjo įsirengęs dirbtuves, gavęs algą, ją atiduodavo mamai ,o man ir sesėms parnešdavo mėtinių saldainių. Vakare, po darbų, skaitė laikraštį ar klausėsi radijo. Kalbėjo mažai. Prabildavo, kai reikėjo, kurią nors subarti.
– Vėl jūsų vaikai triukšmauja, neįmanoma paskaityti, – priekaištaudavo motinai ( piktas į ją kreipdavosi – jūs). Pašildyk sriubos, – įsakydavo motinai vidurdienį, – Laikas miegoti, jau dešimta, – ginčytis neleidžiančiu tonu primindavo sesėms. Jei seserys kur nors ruošdavosi eiti, pasakydavo kada turi pareiti ir matomoje vietoje pakabindavo diržą su įspūdinga sagtimi.
Tas „jūs“ vienijo mus su motina. Ji pažvelgusi pro langą įspėdavo:
– Vaikai tylos, tėvas pareina.
Ji nusukdavo laikrodžio rodykles, kad jis neišduotų prasižengėlės vasaros naktimis arba kažkur pradangindavo diržą.
Man sergant tėvas atsisėsdavo prie mano lovos, patylėdavo. Paskui atsinešdavo knygą ir imdavo skaityti. Nebuvo pratęs garsiai skaityti. Dėl to skaitė keistai kirčiuodamas būtojo dažninio laiko veiksmažodžius. Man patikdavo žodžių būdavo, eidavo, rinkdavo skambėjimas . Tai buvo lyg namų laikrodžio tiksėjimas, raminantis ir migdantis.
Nelaimingas vaikas? Taip sakyti lyg ir neturėčiau teisės. Turėjau namus, tėvus, seserų, daugybę žaislų, knygų. Skaityti išmokau dar prieš pradėdama lankyti mokyklą. Ta klampi apatijos būsena taip užvaldydavo mane, kad nelikdavo noro ištrūkti iš jos. Buvau trečioji dukra ir paskutinė , bet sužlugusi tėvo viltis. O už lango medžių šakų šešėliai veržėsi į vidų, bet kažkokie kerai sulaikydavo juos prie pat baltomis gėlėmis aprašyto stiklo.
– Juzė pavargo, tuoj užmigs, – pasakė tėvas. Aš žinojau, kad miegas atneš jėgų, o sapnuose jausis sniego kvapas.