– Suprask, – sakydavo jai paskambinusi elegantiška gražuolė pusseserė, – turiu savo krokodilui, galvažudžiui ir niekšui vyrui išsakyti viską, ką apie jį galvoju, mes skiriamės, bet nenorėčiau, kad vaikai girdėtų... Aš ketinau nueiti į miesto šventę... Suprask...
Kaip nesuprasi? Pasiėmusi po meškerę sau ir nelaimingiems vaikams, ji penketą valandų gūždavosi nuo šalto vėjo prie upės. Sugrįžusi skubėdavo skambinti pusseserei. Ne juokai. Tiek ilgai išbuvo viena su tuo krokodilu, galvažudžiu.
– Pasaugok vaikus dar truputį, parvesi juos rytoj iš ryto. Mes susiruošėm į restoraną. Šiandien jis toks šaunus. Suprask, – linksmai čiulbėjo galvažudžio auka.
– Suprask, – aiškindavo jai dukterėčia,– jei rytoj nenunešiu kursinio darbo, man neleis laikyti egzamino...
– Tai nunešk.
– Suprask – kursinio darbo nėra.
Goda lengviau atsidusdavo, atspausdinusi paskutinę eilutę, rausvėjant rytmečio dangui. „Suprask“, srautas beveik liovėsi, kai senutė motina prarado gebėjimą vaikščioti. Gal tik kartkartėmis Godai darbe primindavo:
– Suprask , vyksta reforma, pamatys, kad vėluoji į darbą tai...
– Nebegaliu,– kartą pabandė pasiguosti pusseserei, – trūksta miego. Gal leistum numigti, pabūtum prie ligonio.
– Suprask – kaip aš galėčiau išbūti kambaryje, kur dvokia kampfaru ir sauskelnėmis.
Jei tas suprask būtų turėjęs pavidalą, ji urgzdama būtų puolusi jį kandžioti. Bet ji mokėjo nuslopinti sukilusius jausmus.
– Suprask būtina vykti savaitei į komandiruotę. Reikia kelti aptarnavimo lygį kultūros įstaigose, kurioms mes privalome teikti metodinę pagalbą. Neužmiršk, rekomenduodama kažką, neprašauk pro šikšnelę. Juk negali nuspėti, kas patiks aukštesnei valdžiai. Prie kiekvieno sakinio pridėk – kaip jūs manote, ar ne geriau būtų. Gali patarti pakeisti užrašus – jei jie parašyti mėlyna spalva, tegu rašo žalia. Primink, kad reikia tobulinti konsultacijų turinį. Mielos kolegės negalės per daug spirgėti, kaip jos įrodys, kad turinys tobulas?
– Tai siunčiate mane savaitei iš namų žaisti vaikiško žaidimo – nesakyk: taip, ne, juoda, balta?
– Trūksta žodžių. Jūs nemotyvuota ir nerimtai žiūrite į tokią svarbią veiklos sritį.
„Suprask“, laikui bėgant, sukeldavo botago kirčio pojūtį, bet sąnariai ir raumenys vis dažniau nebeklausė. Todėl ir tų „suprask“ sumažėjo. Vieną gražią dieną ji suvokė, kad tarp tų „suprask“ jos gyvenimui liko tiek mažai vietos ir, kad dabar jau nieko nebepakeisi, gali tik gedėti atimto laiko. Gedėjimui Goda susirado kampelį su obelimi už lango, kilimėliu šuniui prie krosnies. Šuo lojo, kai kas nors nepažįstamas užklysdavo į kiemą ir kaukdavo per mėnulio pilnatį. Atrodė, kad jos gyvenimas pagaliau paliktas jai pačiai. Tik ją pamilęs „suprask“ vėl įsiveržė į jos buitį primindamas apie savo agresyvų būdą:
– Suprask,– ginčytis neleidžiančiu tonu aiškino nelabų dvasių į jos kiemą atnešta aktyvistė.
– Voljerui tamsta pinigų neturi, į miestą šuns lakalui dubenėlio pirkti sunku tokiame amžiuje susiruošti. Žodžiu, vieni gyvūno teisių pažeidimai. Aš jau pakalbėjau su Lionginu, raudonosiu. Įmes tavo kudlių į durpyną ir baigsis šuns teisių pažeidimai ir netvarka tamstos sodyboje. Goda užsegė šuniui pavadėlį. Šuo iš laimės ėmė šokinėti. Ji atpjovė jam didelį dešros gabalą, užsivilko apsiaustą, pasiėmė skėtį, namų nerakino. Abu pasuko durpyno link.
Kai senolė nubudo, rytas vos, vos švito. Anksti dar buvo pradėti kasdienius darbus. Miegas nebeėmė. Tokiomis akimirkomis, žmogau, dvasia primena, kas joje susikaupę. Ji per gyvenimą prikaupė nerimo, skausmo ir nevilties, tam širdies slogučiui stengėsi neduoti valios, krutėjo lyg skruzdėlė, susigalvodavo šiokių tokių pramogų, visur nešina likimo duotą naštą. Tik kartais vėlų vakarą ar ankstų rytą prašydavo Viešpatį palengvinti tą naštą. Šią naktį ji sapnavo keistą orkestrą. Muzikantai juodais rūbais, buvo matyti, kad jie lengvi, efemeriški. Nė vienas iš jų neturėjo veido. Jie ne grojo, o tik derino instrumentus. Galbūt tokiai moteriškei, kaip ji, skęstančiai buityje, išeinant į geresnį pasaulį, reikia muzikos, kuri budintų tauriausius pradus.