Labai labai seniai, kai šių eilučių autorius dar tik mokėsi vidurinėje mokykloje, o apie taksisto darbą net sapne sapnavęs nebuvo, nutiko čia dabar aprašomi įvykiai. Senimas ir taip žino, o jaunimui trumpai paaiškinsiu tuometinės švietimo sistemos niuansus.
Mokyklos tada būdavo trijų rūšių: pradinės, aštuonmetės ir vidurinės. Aštuonmetis mokslas buvo privalomas. Jį baigęs galėdavai stoti į profesinę technikos mokyklą arba technikumą. Arba niekur nestoti, spirtis į guminius batus ir eiti į kolchozo laukus akmenų rinkti. O kas baigdavo vidurines, panorėję jau galėdavo siekti ir aukštojo mokslo. Vidurinis mokslas tęsdavosi vienuolika metų, t. y. reikėdavo baigti 11 klasių, o ne 12 kaip dabar. O tai buvo todėl, kad mes į mokyklas eidavome ir šeštadieniais, laisvi būdavo tik sekmadieniai. Jokių gimnazijų, progimnazijų tada nebūdavo. Nežinau, kodėl žodis „gimnazija“ nepatiko sovietiniams valdininkams, bet jis, egzistavęs Smetonos laikais, sovietmečiu buvo panaikintas. Tiesa, dėl įdomumo dar pasakysiu, kad Rusijos mokyklose vidurinis mokslas trukdavo dar trumpiau – 10 metų. Nors visoje milžiniškoje, beveik 300 milijonų gyventojų turinčioje sovietinėje valstybėje, kuriai, kaip žinia, priklausėme ir mes, tvarka buvo vienoda visur, bet šie dalykai skyrėsi todėl, kad mums dar ir rusų kalbą reikėjo išmokti, o rusams lietuvių ar armėnų, ar gruzinų, ar čiukčių, ar dar kokią kitokią, į tą gremėzdišką šalį įeinančių tautų – ne.
Jei viskas normaliai sekdavosi, vidurinę mokyklą baigdavome būdami 18-os metų. O tai yra kaip tik tas amžius, nuo kurio vyrukus jau imdavo į sovietinę armiją. Ten jie turėdavo atitarnauti du metus, o tiems, kuriems nepasisekdavo ir pakliūdavo į laivyną – net tris.
Įstojus į aukštąją mokyklą, armiją atidėdavo, neimdavo, kol nebaigsi mokslų.
Kokių tik keistumų nebūdavo tose mūsų mokyklose. Rudeniui atėjus, mokytis nelabai bebūdavo kada, išveždavo į kolūkių, sovietinių ūkių laukus padėti kolūkiečiams derlių nuimti, pavasariais – vėl gi ten pat, dažniausiai akmenis rinkti. Veždavo ne tik mokinius, bet ir studentus, ir darbininkus iš gamyklų, vieni patys kolūkiečiai kažkodėl nespėdavo susitvarkyti. Toks tas darbo našumas tebuvo, kai eini darban valandas atbūti, o ne dirbti.
Klasiokė Elytė priminė, pats jau pamiršęs buvau, kokias anketas išdalindavo mums mokiniams užpildyti. Paminėsiu tik keletą klausimų į kuriuos tekdavo atsakyti:
Ar tiki į Dievą?
Ar vaikštai į bažnyčią?
Ar savo noru, ar kieno nors verčiamas tai darai?
Klasiokė priminė ir tai, kad į paskutinį klausimą tik mes dviese su ja iš visos klasės, kurioje buvome 30 mokinių, išdrįsome parašyti, kad į bažnyčią einame nieko neverčiami, savo noru. Tada klasės auklėtoja prieš visus mokinius į mus badė pirštais sakydama, va, pažiūrėkite, vaikai, kokių tamsuolių esama tarp mūsų.
Šiaip gerą turėjome auklėtoją, negaliu pykti, bet kai dabar pagalvoji, kai kurie dalykai išmuša iš vėžių, o šiuolaikiniams žmonėms net sunku įsivaizduoti, kaip taip įmanoma, kaip tada taip galėjo būti. Garsusis šūkis: „Nemoki – išmokysim, nenori – priversim“, nuskambėdavo kartais ir mokyklose, ne tik armijoje tarnaujant.
Tuo laikotarpiu buvo mada vyrukams nešioti ilgus plaukus. Bitlais ir vadindavo tokius, nuo muzikantų iš Liverpulio ketveriukės pavadinimo „The Beatles“. Jei tavo plaukai trumpi, tai tu nieko ir nevertas. Juo ilgesni, juo geriau. Bet tas labai nepatikdavo mokytojams ir ypač mokyklų administracijai. Jei jau plaukai pradeda dėtis ant marškinių kalnieriaus, gaudavai įspėjimą pasitrumpinti – tarybiniams moksleiviams tokiais atrodyti nepridera. Teko girdėti, kad kai kuriose mokyklose tokius surinkdavo ir plikai per prievartą nuskusdavo.
Na, tokios „nelaimės“ mūsų mokykloje pavyko išvengti.
Tais laikais ilgi plaukai reiškė žymiai daugiau, nei mados vaikymąsi. Ilgi plaukai, tokių grupių, kaip „The Beatles“, „AC/DC“ , „Smokie“ ir t. t. muzikos klausymasis, komunistų partijos bosus vesdavo iš proto. Juk tai buvo laikai, kai Kaune susidegino Kalanta ir po to įvykio tame mieste prasidėjo neramumai, demonstracijos, areštai.
Klasiokas Stasys pasakoja:
„Direktoriaus pavaduotojas surinko krūvon kelis ilgiausius plaukus mokykloje turinčius ir liepė eiti visiems kirpyklon apsikirpti. Mes atsakėme, neturime pinigų. Tada jisai, primetęs, kiek čia viskas gali kainuoti, pinigų mums davė iš savo kišenės. Tada visi nuėjome į miestelio kavinę ir už tuos pinigus nusipirkę alaus, gerai praleidome laiką – vis ne pamokose sėdėti. Dar kitas atmintin įsirėžęs atvejis, kai auklėtoja buvo mane pasilikusi po pamokų, spaudė prie sienos, kad stočiau į komjaunimą. Aš atsakiau, kad niekaip nestosiu, nepriversit, ten vienas melas, man netinka tokia moralė, atsikniskit... ir kad greičiau paleistų, dar pridėjau, nekvėpuokit man į nosį savo blogo burnos kvapo. Auklėtoja supyko, pasakė, kad tu niekur neįstosi, jokia mokykla tavęs nepriims tokio, ir man šiaip taip pavyko tą kartą ištrūkti laisvėn. Bet aš pykčio nelaikau ant jos, tik juokinga man tada buvo, kad žmonės taip bijo sistemos. Mes buvome vaikai, mums buvo nusispjauti“.
Jo, paskutinėje klasėje, jei gerai pamenu, ne komjaunuoliais bebuvome likę mes su Stasiu, Onutė, ir seserys Elytė su Janina.
Pamenu, kai auklėtoja, paklaususi, kodėl nestoju, išgirdo mano trumpą atsakymą – „todėl, kad nenoriu“. Isterijos priepuolio ištikta, apšaukė priešišku elementu. Bet tie nuolatiniai gąsdinimai, grasinimai padarė savo juodą darbą. Išsigandęs, kad tikrai nepriims į aukštąją mokyklą, įstojau ton sušikton komunistinio jaunimo sąjungon. Įstojo ir viena iš seserų, nes ruošėsi stoti į aukštąją. O kai pradėjau mokytis Vilniuje ir pamačiau, kad mūsų grupėje yra ir ne komjaunuolių, supratau, kad ir šioje vietoje mus apgavo „nusipelnę“ pedagogai.
O kai, praėjus keliems dešimtmečiams po vidurinės baigimo, per klasės susitikimą buvusiai auklėtojai priminiau tą atvejį, tepasakė, tokie buvo laikai, mus irgi spausdavo iš viršaus.
Klasiokė Onutė:
„Per vieną susitikimą, kai nuėjome pas auklėtoją į namus, ji mums sako, vaikai, aš ne viską jums pasakiau: buvo ir Kūčios, buvo ir Kalėdos, ir Velykos, tik tada buvo tokie laikai.“
Suprantama, kad laikams pasikeitus, dabar gailisi, bet tas jos pasakymas nenubraukia kaltės, kaip ji su mumis elgėsi tada, kad ir dėl to paties komjaunimo. Jei po tų žodžių, kuriuos užrašė Onutė, būtų sekęs atsiprašymas, ar nebūtų geriau? Bet tą padaryti ne kiekvienas sugeba.
Lygai tas pats ir su manim, kai paklausiau, kodėl išvadino prieš visą klasę priešišku elementu, visas pasiteisinimas – tokie buvo laikai. Suprask, galvojom vienaip, o darėm kitaip. O kodėl taip šlykščiai elgėtės? O todėl, kad gelbėjot savo kailį, nes savas kailis brangesnis už mūsų, nors mes tebuvome tik vaikai ir, kai prieš visą klasę išjuokdavo, pasityčiodavo, buvo baisu. O kai ir tai nepadėdavo, pasilikdavo vieną patį, akis į akį ir toks spaudimas būdavo moralinis, kad sunku žodžiais ir nupasakoti.
Taip, juos spausdavo iš viršaus mokyklos direktorius: kodėl „A“ klasėje tiek ne komjaunuolių: Onutė, seserys abi, Arvydas, Stasys, Stefa, dar gal kažkuris. Nu ir puldavo mūsų draskyti, savo kailį gelbėdama. Taip visa jos pedagogika šioje vietoje pasibaigdavo, prasidėdavo moralinis teroras, vėl pasikartosiu, gelbėjant savo kailį. Ir tai yra šlykštu. Ir nesvarbu, kuriais laikais – sovietiniais ar dabartiniais – tai vyktų. Baimė vėl gauti velnių nuo direktoriaus ar prarasti darbą ir iššaukdavo jos tokį elgesį. Kur sovietmečiu dingtum, jei išmestų iš mokyklos? Tektų eiti dirbti paprastesnį kažkokį darbą, ne pagal specialybę.
Štai vienas stipriai man atmintin įsirėžęs mokyklinis, kaip žemaičiai sako, iškrėstas zbitkas.
Artis, kaip mes jį vadindavome, direktoriaus sūnus, paprašė manęs pasiūti kažką ten tokio nesudėtingo. Sakau, juk tavo mama gerai moka siūti, ko tu jos neprašai, ir vaikščioti niekur nereikės. Ai, neturi ji laiko, tu geriau pasiūk, tepasakė. Vėliau, aišku, supratau, kodėl jis taip pasielgė, bet jau buvo per vėlu. Atsinešiu pas tave į namus viską, ką reikia ir susiūsi, paaiškinsiu, kaip ir ką. Na, gerai, sakau, atsinešk, ką jau padarysi.
Ir atsinešė dvi baltas paklodes, raudonos ir mėlynos medžiagų skiautes. Ir piešinuką, o tenai – Anglijos vėliava. Sako, pasiūk man dvi tokias vienodas. Na ką, reikia, tai reikia, kaip nepagelbėsi draugui. Darbas nesunkus, siūlės tiesios, jokių didelių mandrybių ten nereikia. Džinsus, kelnes jau buvau išmokęs su mamos „Zingeriu“ pasisiūti, o čia darbas kur kas lengvesnis. O jis, oi, išdykęs bernas būdavo, ėmė ir pakabino jas ant savo kambario lango vietoj užuolaidų. Jie gyveno mokyklos palėpėje įrengtame bute. Va tada tai buvo streso įvaręs tėvui, įsivaizduoju. Mokiniai, mokytojai iš ryto eina į mokyklą, o ant langų, tiesiai virš pagrindinio įėjimo, kabo Anglijos, kapitalistinės valstybės, vieno iš didžiausių sovietų valstybės priešo, vėliavos.
Aišku, kai kažkas apie tai pranešė direktoriui, tos vėliavos greitai pradingo. Bet irgi, kiek pamenu, su didžiausiais piktumais tarp tėvo ir sūnaus.
Jei tas atvejis, galvoju dabar, būtų pasiekęs rajono valdžios komunistus, direktorius būtų lėkęs iš darbo lauk, ir dar su vilko bilietu. Nepasiteisinsi, kad savo vaikų nesugebi išauklėti tikra komunistine dvasia.
Tiksliai iki šios dienos ir nežinau, kas jam tada, tam mano bendrasuoliui, šovė galvon su tomis vėliavomis, turbūt tik tai, kad čia mano kambarys, kokias užuolaidas noriu, tokias ir pasikabinu. Nežinau.
Tik vieno gaila, visas mano darbas tada nuėjo šuniui ant uodegos.
Kita istorija, kurią ir mirdami turbūt prisiminsime. Mokėmės tada mes paskutinėje – 11-oje klasėje. Kaip ir dabartiniams kai kuriems mokiniams, taip ir tais laikais, artinantis savaitgaliui pagrindinis klausimas iškildavo – pas ką laisvas plotas. Kadangi tokio neatsirado, o buvo gili žiema, lauke kur nors, miškelyje nepabaliavosi, būtinai reikėjo jaukesnio ploto. Mokyklos direktoriaus šeima, kaip jau minėjau, gyveno pačioje mokykloje, todėl klasiokas Artis žinodavo, taip sakant, kiekvieną mokyklos pastate įkaltą vinį, kiekvieną užkaborį ir pasiūlė: nesijaudinkit, plotą suorganizuos, ir visai čia pat, toli eiti nereikės.
Buvo šeštadienis, o šeštadieniais mokyklose būdavo rengiami šokiai. Susirinkome visi, o gal ne visai visi, pasišokti ir po kurio laiko pradėjome organizuotis iš tų šokių pradingti valandai, gal dviem, pabendrauti neformalioje aplinkoje, kur bus ir alkoholio, ir cigarečių. Visą tai jau buvome pasiruošę iš anksto. Kaip tarėme, taip ir padarėme. Vedlys vedė, vedė mus mokyklos labirintais ir galop nuvedė į mokyklos rūsį, kur buvo įrengta katilinė. O ten šilta, gera, ugnelė kūrenasi, net foteliai keli besą. Sako, nebijokit, viskas su katilinės kūrikais suderinta, jie mums netrukdys. Taip ir buvo, netrukdė, net nepamatėme jų. Traukiame „Kastyčio“, „Regatos“ (būdavo tokių pavadinimų cigaretės) dūmą, gurkšnojame alų, vyną, bendraujame, juokiamės, svajojame, kaip toliau reikės gyventi, kas kur žadame stoti baigę mokyklą, kas ką bemyli, kieno meilė jau baigėsi, naujos ieško. Na, juk yra jaunimui apie ką pašnekėti, tuo labiau, kai suaugusieji netrukdo. Ir staiga, nei iš šio nei iš to, jau minėtam čia klasiokui Stasiui pradeda iš nosies bėgti kraujas. Jis išėjo laukan pasiimti sniego, kad lengviau būtų tą bėgimą sustabdyti. O kitame pastato korpuse vykusiuose šokiuose, jau mūsų buvo pasigedę ir budėję mokytojai, jau mūsų ieškojo, kur visa klasė prapuolė. Nors klasiokas lauke teužtruko minutę, gal dvi, bet, pagal kiaulystės dėsnį, kaip tik tuo metu, pro tą vietą, tamsiu koridoriumi slinko fizikos mokytojas ir, kaip vėliau sužinojome, Stasį pamatė. Grįžo bendraklasis atgalios į katilinę, baliuška kaip niekur nieko tęsiasi toliau ir... praėjus kažkuriam laikui, atsidaro durys ir į katilinę įsiveržia, tie, kurių mes čia tikrai nelaukėme – klasės auklėtoja ir mokyklos valdžia.
O Dieve, Dieve, amen visiems mums vakarėlio dalyviams, akys stulpu, išgąstis baisiausias, o direktorius, iškart supratęs, kad vedlys čia yra jo sūnus, puolė jį, kaip tigras puola antilopę.
Į šokius tą vakarą mūsų klasė nebegrįžo. Pamenu, keli klasiokai dar nuėjome į miestelio tašką, kur bet kokiu paros laiku galima buvo įsigyti alkoholio, pas taip vadinamą „kepurninkienę“ nusipirkome „rašalo“ – pačio pigiausio spirituoto vyno, dūšios žaizdoms nuplauti. Nuėję į vieną neprižiūrimą laiptinę išgėrėme, nuplovėme, vis garsiai pasvarstydami, o kas gi dabar toliau bus. Tuo gi viskas nesibaigė, čia tik nemalonumų pradžia.
Tais laikais buvo ne dešimtbalė vertinimo sistema kaip dabar, o penkiabalė: 5 – geriausias įvertinimas, 1 – blogiausias. Vertinamas taip pat buvo ir mokinio elgesys. Dar anksčiau, kai mokiausi pradinėse klasėse, vertindavo pažymiais, o vėliau sovietinio švietimo vadai sugalvojo vertinti žodžiais: „pavyzdingas“, „patenkinamas“ arba „nepatenkinamas“. Tas žodis būdavo įrašomas ir į atestatą. Taip pat kiekvienam mokiniui buvo rašomos charakteristikos, kur būdavo pažymimi visi tavo griekai ir nuopelnai. Kur, į kokią mokymosi įstaigą gali įstoti, vidurinę baigęs mokinys, kurio elgesys yra nepatenkinamas. Kas tokį kur priims? Niekas. Va, koks didžiausias klausimas mus tada, aprašomo pasilinksminimo dalyvius, kankino. Ir ne tik mus. Pedagogai irgi turėjo spręsti, ką su jais, su tais neklaužadomis, toliau daryti?
Dabar, prisiminęs tų laikų įvykius, labiausiai už viską norėčiau pamatyti to meto pedagogų tarybos posėdžio protokolą: kas ten ką siūlė, kokias bausmes mums skirti ir panašiai. Manau, įtariu, svarstė, ginčijosi ir gan karštai. Atrodo, ką čia ginčytis, kur problema: visiems pasilinksminimo dalyviams nepatenkinamas elgesys ir viskas. Vyrukų laukia kolūkio fermose nemėžtas mėšlas, laukuose nenurinkti akmenys, neiškirsti krūmai, sovietinė armija, o mergaičių – kolūkio nemelžtos karvės, ar valgyklose neplauti indai. Su mokslais baigta.
O tai prisidirbo, o tai prisidirbo... tai prisidirbome. Gerai reputacijai galas.
Bet, kaip jau minėjau, mūsų klasėje mokėsi direktoriaus sūnus, dar keli mokytojų vaikai, na, kaip gi skriausi savus. Juk taip gali sugadinti visą gyvenimą nuosavoms atžaloms. Tiems svetimiems nesvarbu juk kaip toliau reikės gyventi, jie svetimi, bet saviems sugadinti gyvenimą nesinori. Ir tada pedagogai priėmė, sakyčiau, „genialų“ sprendimą – pažeminti elgesio balą per vieną pakopą. Tai yra, kas turėjo pavyzdingą, turės patenkinamą, kas turėjo patenkinamą, turės nepatenkinamą.
Argi ne „genialu“? Visi darėme tą patį: rūkėme, vartojome alkoholinius gėrimus, bet vieni likome patenkinamo elgesio, o kiti – nepatenkinamo. Makarenkos pedagogika, ne kitaip. Kuriems neteko apie tokią girdėti, paguglinę nesunkiai rasite, suveskite į Google žodžius „Rokiškis Rabinovičius Makarenkos pedagogika“ ten puikiausiai bus išaiškinta.
Kiekvienam savas kailis rūpi labiausiai. Mano elgesys buvo patenkinamas. Nors nieko blogo, atrodo, nedarydavau, mokytojams akių nedraskydavau, bet to meto pedagogikoje buvo tokia nuostata, kad mokinys, neįstojęs į komjaunimo organizaciją, pavyzdingo elgesio turėti negali. Taigi dabar, po šių įvykių, įraitė nepatenkinamą elgesį. OMG!
Nuėjęs bažnyčion labiausiai už viską tada meldžiausi, maldavau Dievo, kad padarytų taip, jog apie tai nesužinotų mano tėvas. Geruoju tai būtų nesibaigę, jis to neatleistų. Ir, jei gerai pamenu, aukščiausiasis mano maldų išklausė. Pirmame trimestre – patenkinamas, antrame – nepatenkinamas, trečiame – vėl patenkinamas ir galutiniame variante į atestatą įrašė „patenkinamo elgesio“.
Į aukštąją įstoti pavyko.
Dabar, aišku, juokas ima tuos laikus ir įvykius prisiminus. O tada visi juokai buvo išsilakstę. Juk už tokius dalykus galima buvo net iš mokyklos pašalinti. O kas paskui kur bepriims tokius? Ech, jaunystė – kvailystė, kaip sakoma, ko tik kartais per žioplumą, per nepatyrimą, nepamąstymą, neprikrečiama.
Tuo šį trumpą, kitam gal ir ilgą pasirodžiusį rašinėlį baigsiu ir sorry už įsivėlusias klaidas. Bet čia jau kaltas gali būti jaunystėje, protestuojant prieš tokią sistemą ir neteisybę išgertas „rašalas“.