Nors ir buvusi penkinė normali, tik tiek, kad perplyšusi. Bet jis gal nežino, jog bet koks bankas ją pakeistų į normalią ir be jokio mokesčio. O gal jam atrodė, kad bankininkės pareigas gali įvykdyti ir padavėja, ir nieko čia jai nebūtų atsitikę. Visas veiksmas dėl kažkokio „prietrankos“ vyko apie valandą, gal ilgiau.
Kodėl taip yra, kad kai kurie žmonės, patys elgdamiesi kaip kiaulės, nori, kad su jais būtų elgiamasi kaip su didžiausios pagarbos vertais asmenimis? Anądien sutinku ryte kolegą: marškiniai suplėšyti, sagos vos vos laikosi, kai kurių nebėra, o pats sako, karšta buvo naktelė, eina peklon, tikrai nepasakysi, kad be nuotykių, bet geriau jau tokių nuotykių nebūtų. Ir pradeda pasakoti. Sako, nuvežu girtutėlius keleivius į kažkokį ten kaimą, visos kelionės metu jie snaudė, o kai prabudę pamatė, kad taksometras rodo 15 eurų, mokėti atsisakė, tipo, ne ne, tiek prisukti negalėjo ir mes tiek nemokėsim.
Dar kurį laiką pasiginčijus, matau, kad velnias bus. Jei kviesiu policiją, tai kol ji atvažiuos, kol suras mus kažkokiuose miškuose, ką aš su jais darysiu? Ir ką jie su manimi darys? Įjungiu pavarą ir pirmyn, tiksliau, atgal iš kur atvažiavome. Įvairuoju tiesiai į policijos kiemą. Kol iškviesti policininkai pasirodo, dar spėjam ir vieni kitų nosių stiprumą pasitikrinti. O kai policija prisistato, skaitiklis jau rodo virš 30 eurų, kuriuos galop klientai vis tiek priversti sumokėti. Gerai, kad jie dar turi tiek pinigų. O jei neturėtų, ką iš tokių beatgautum? Sako, palieku aš juos policininkų valioje, o pats išvažiuoju toliau darbuotis. Nežinau, kaip ir ką ten toliau su jais darė – ar į daboklę uždarė, ar dar kaip – nebesužinosiu turbūt. O ir nelabai įdomu.
***
Arba vėl... Girdžiu – triukšmas autobusų stotyje. Pasirodo, kažkoks naglas veikėjas, atsiskaitydamas su padavėja, padavė jai perplėštą penkinę kupiūrą, sakydamas, kad kažkas jam ją įkišo, tai dabar jis nori jos atsikratyti. Padavėjai toks atsiskaitymo būdas nepatikęs, tai vyrukas išėjo iš kavinės išvis neatsiskaitęs. Įlipo į autobusą, dar kelios akimirkos ir būtų pradingęs – gaudyk paskui vėją laukuose. Vienas iš taksistų, išlaipino jį lauk, sako, atsiskaityk su padavėja. Tas kažkokius briedus mala ir to padaryti nežada.
Tada, paskambinęs į 112, iškviečia policiją. Padavėja, matau, irgi skambina kažkam, įtariu, irgi kviečia pagalbą. Nepraeina nei 10 minučių, kai pirmas policijos ekipažas jau įvairuoja į aikštelę. Vyksta aiškinimasis, kame čia reikalas. Dar po kokių 5 minučių, kitas ekipažas atvyksta, gal tas, kurį iškvietė padavėja. Vyras, sukėlęs tiek triukšmo, priverstas atsiskaityti normaliais pinigais, Nors ir buvusi penkinė normali, tik tiek, kad perplyšusi. Bet jis gal nežino, jog bet koks bankas ją pakeistų į normalią ir be jokio mokesčio. O gal jam atrodė, kad bankininkės pareigas gali įvykdyti ir padavėja, ir nieko čia jai nebūtų atsitikę. Visas veiksmas dėl kažkokio „prietrankos“ vyko apie valandą, gal ilgiau. O tuo momentu gal kitur vyko kur kas rimtesni reikalai ir daug būtiniau reikėjo policijos pagalbos.
***
O pabaigai, kolegų diskusijos nuotrupos:
Birutė:
– Paėmiau nuo Žemaitijos 54, sako i Kontrimo gatvę, važiuojam. Ir prasidėjo: tu šokia, tokia ir anokia, kelių nežinai, aplinkui veži. Skambina į Vilnių dispečerei. Aš sustojau, įsivedžiau adresą Kontrimo 14. Šaukimas prasidėjo. Žodynas žiaurus. Atvežiau, sako, ne, man 19 numerio reik, nebenoriu 14. Sakau, toliau namų išvis nebėra toje gatvėje. Pradėjo kaišioti špygas, daužyti duris, keiktis belekiek, belekaip. Sako, aš tave tuoj pakasiu. Aš klausiu, moki pinigus, ar ne? Jis – tu man duodi 50 eurų, nes vežei per senamiestį. Sakau, nevežiau per jokį senamiestį, atsipeikėk. Pasukau policijai, apie 10 min. kol jie atvažiavo, skaičiukai prisuko 5 eurus. Atvyko su švyturėliais 2 ekipažai. Tada veikėjai nurimo, pradėjo atsiprašinėti. Sulaikė juos policija, o aš išvykau dirbti toliau.
Žydrūnas:
– Nu geras. Ar atsiskaitė, ar komentarą įkalei?
Birutė:
– Jo, įkaliau. Atsiskaitė, siūlė daugiau, neėmiau, atsiprašinėjo. Pasakiau, ne, nereikia. Žinokit, rankos drebėjo. Valanda darbo prarasta, kai užsakymų buvo daug. O svarbiausia, kad aš jiems, tiems mulkiams, būčiau ką sakiusi...
Žydrūnas:
– Nu jo, įsivaizduoju. SOS nespaudei? Kodėl ? Aš būčiau bijojęs kviesti policiją... Nežinosi, kas šaus jiems į galvą...
Mindaugas:
– Tokiems atvejams SOS ir yra programėlėje.
Birutė:
– Na, nenorėjau jums trukdyt. Juk buvo žiaurus pikas. Kodėl būtum bijojęs skambinti policijai?
Mindaugas:
– SOS tam skirtas, trukdai, ar ne, sveikata svarbiau.
Žydrūnas:
– Įsivaizduok, tu skambini į policiją, o tada jam susišviečia vėjai galvoje.
Arvis:
– Jo, su tokiais baisu. Kitą kartą gali likti ir be telefono ir be dantų, jei ne dar blogiau.
Žydrūnas:
– Tam SOS ir yra. Niekas be priežasties jo nespaudžia.
Birutė:
– Kiek daužė duris, tipo, paveikslavo. Liepė lipti lauk. Nu žinosiu dėl SOS mygtuko. O taip tai, staigiai primečiau, galvoju, visi kolegos užsiėmę, geriau policijai skambinu...
Žydrūnas:
– Gerai, kad viskas gerai.
Mindaugas:
– Jei paspaudi SOS, užsakymų negauni. Gal atpažinai, kas tokie buvo? Kokio amžiaus?
Birutė:
– Išėjo moteris iš to namo, kur nuvežiau, sako. jis mano giminaitis, amžius gal kokių 35 metų.
Nežinau nieko, su juo liko policija. Aš nuvažiavau, parašiusi komentarą – atsiliepimą apie užsakymą į programėlę. Liepė policija rašyti pareiškimą, arba užlėkti, parašyti policijoje pirmadienį. Ar rašyti, nežinau.
Arvis:
– Nepamiršk pareikalauti žalos atlyginimo. Jei ne fizinės, tai nors moralinės Be to, darbą tai sutrukdė, per tą laiką būtum dirbusi.
Žydrūnas:
– Nežinau, man kažkaip nebesinori su tokiais žmonėmis susitikti daugiau. Norės, susiras, atsiprašys blaivas. Žinoma, gal blogai mąstau bet...
Arvis:
– Tikrai, kad tokio noro jis neturės, jei neparašysi. Kai parašysi, tada keliais atšliauš.
Žydrūnas:
– Jei rašysi, dar prarasi minimum dvi ar tris valandas.
Arvis:
– Rašyčiau, vien iš principo, o tai taip nieks ir nesutramdo tokių dėl mūsų abejingumo.
***
Nebesugalvojau, kaip čia geriau užbaigti šį rašinį. Draugas, perskaitęs parašė: „Viskas gerai, tik man moralo gale pritrūko. Toks be pabaigos biški.
O moralas yra toks: „Nesisiok prieš vėją – gurkšnį gausi“, nes ten visur blogiečiai, gavo pagal nuopelnus. Aprašomi įvykiai rutuliojosi, kai dar neturėjome „koronės“, kol dar judėjome laisvai.