Devynių langų virtinė spokso į mane lyg į beprotį, bet aš juk žinau. Juk jie bepročiai. Tai vienintelis paaiškinimas kodėl jie taip kraupiai neišraiškingai stebi mane. Nieko iš jų neišskaitysi, tik tyliai žvitruoja geltonomis akimis vakaro tamsoje lyg medžiojantis laukinis katinas. Nepasitikiu jais. Stebiu sutelkęs visą savo dėmesingumą. Niekas nesikeičia. Net užuolaidos kraštelis nekrusteli padvelkus šilto oro gūsiui. Beviltiška taip spitrinti, tačiau jei patrauksiu akis, nežinau ko galiu tikėtis. O jei ką nors praleisiu?! Išgirstu savo vardą ir nenoromis atsisuku į tą pusę iš kur sklinda garsas. Prieš akis – diržo sagtis. Pasiremiu rankomis smakrą – marškinių saga. Galvą vis gi teks pakelti. Užverčiu galvą ir pamatau šelmiškai šypsantį draugo veidą.
– Vėl užsisvajojai? – klausia. Sumurmu kažką automatiškai – tikrai neturiu noro aiškinti kokią grėsmę jaučiu atsukęs pakaušį tiems grobuoniškiems langams. Prabėgs dar geras ketvirtis valandos kol sugebėsiu žmoniškai, suprantamai formuluoti sakinius. Panašu, kad Julijus prie to jau pratęs, tik kantriai klauso mano lemenimo ir pasipuošęs pranašumo šypsniu užbaigia mano mintį taip, kaip pats supranta. Neprieštarauju jo interpretacijoms, nors jos neapsakomai tolimos tam, ką noriu pasakyti. Kalbu apskritai tik dėl proceso, turinio tame kas išeina iš mano liežuvio caksėjimo į dantis mažai. Nežinau ar tai tik mano ypatybė, ar neturėčiau jaustis toks išskirtinis su savo negebėjimu įsilieti į pokalbį bent pirmąsias dešimt minučių. Galbūt mano smegenims kaip ir automobilio varikliui reikia apšilti prieš važiuojant.
Kalbantis su žmonėmis kartais jaučiuosi visiškas bejausmis. Na, stengiuosi klausyti ką sako pašnekovas, kad man rūpėtų, bet visiškai negaliu įsijausti į aplinkinių situacijas. Man jos tolimos ir dažnai nesuprantamos. Atgal taip pat gaunu panašią reakciją – kai bandau paaiškinti kaip suprantu situaciją arba kaip jaučiu dažnai atsitrenkiu į abejingą, nesuprantantį veidą, jei ne į viršugalvį, kai pašnekovas domisi mažuoju ekranu labiau nei mano pasakojimu. Pats jau išmokau parodyti, kad bandau suprasti, bet žmonės greičiausiai visai mane atskirtų nuo visuomenės, jei žinotų ką iš tiesų galvoju – kad man taip menkai rūpi ir neapsakomai sunku sudominti save tuo, ką kitas žmogus man pasakoja. Dažniausiai kitam svarbu ištėkšti visa tai, ko kiti atsisako klausyti, ant stalo prieš mane. Tai aš suprantu. Bet kodėl man? Kuo aš traukiu tuos kalbiuosius žmones? Negi mano abejingas veidas pasakoriams atrodo toks traukiantis ir kviečiantis išlieti viską, kas kaupėsi metų metus? Mįslė, kurios šiame gyvenime gal ir neįminsiu. Dar vienas neraminantis mažmožis, kaip blakstiena akyje – menkas dalykėlis, bandai nepastebėti, bet graužia kaip velnio dantys.
Blogiau yra tai, kur mane tokie pokalbiai ir pašnekovai nuveda. Atsiduriu keisčiausiose vietose, kur net nenoriu būti, bet vis tiek teku kaip upė vėl ir vėl keisdama vagą. Šį įprotį iš savo kasdienybės reikėtų išgyvendinti, gyventi tikrai nepadeda. Pastebėjau, kad dar nuo Sokrato laikų kalbėjimas ir vaikščiojimas susieti neatsiejamo ryšio. Taip ir mano pašnekovai pradėję pasakoti ima mane vesti. Taip išklystu iš savo kelio. Kartais pamąstau, gal turėjau tapti filosofu, vaikščioti gatvėmis ir brukti visiems praeiviams savo nuomonę ir mintis, nes mano mąstymo modelis atitinka logikos taisykles ir yra palaimintas dievų. Na ir kodėl aš vis neatsisakau eiti paskui tokius pranašus, nuvedančius mane nuo „Hilton“ viešbučio restorano iki sąvartyno, brunkant savo istorijas ir tikėjimus? Galbūt vis gi dar tikiuosi rasti savo pranašą, ieškau jo kiekviename sutiktame. Vis be sėkmės. Greičiausiai tiesiog nemoku gyventi be vedlio, eiti savo keliu. Tas mano kelias labai neaiškus, kartais, regis, visai jo nėra. Einu kažkokiais brūzgynais ir tikiuosi išlįsti į gojų – vėl nepasiseka. Kuo toliau klajoju tuo didesni brūzgynai. Net ir tiesiogine šio žodžio prasme. Teko jau ir per virš galvos augančių Sosnovskio barščių lauką pereiti su vienu pasakoriumi. Kaip džiaugiausi savo vilnoniu paltu, iš kurio vėliau rinkau kibišius saujomis net nesiskųsdamas, kad duria. Eidamas atgal pavakariais susitikau blizgančias lapės akis. Ėjau neatsisukdamas garsiai trepsėdamas dideliais greitais žingsniais. Neįsivaizduoju kaip reiktų atbaidyti laukinį gyvūną, bet bandžiau atrodyti kaip didelis ir grėsmingas gyvūnas. Tuo metu padėjo.
Julijus kažkelintą kartą garsiai krenkštelėjo ir atgavo mano dėmesį. Šypsodamasis, žinodamas, kad buvau kitame gyvenime pakvietė – Metas namo, drauguži. Jau ir taip ilgai užsisėdėjome. Matai, visai sutemo.
Prisiminęs grėsmę pasisukau į langą. Kūnas įsitempė ir laukė atsakymo į klausimą, kurio užduoti dar nespėjau. Ten į mane spoksojo tik vienas kitas vienaakis, išgaravusiu grėsmingumu. Šitie manęs nebaugina, galiu eiti ramus į tamsią naktį.