Žmogus, pašaukęs mirtį: talentingas lietuvių poetas tragiškai žuvo, vos parašęs panašiom aplinkybėm mirusiam Škėmai skirtą rinkinį

Šiuolaikinė jaunoji karta veikiausiai mažai girdėjusi apie Algimantą Mackų. O juk tai buvo ryškiausias „nužemintųjų“ kartos atstovas, tragiško likimo išeivis, talentingas poetas, kurio kūryba turėjo įtakos vėlesnių poetų braižui. Bičiulio Antano Škėmos žūties autokatastrofoje sukrėstas A. Mackus parašė jam skirtą rinkinį „Chapel B“. Deja, šis eilėraščių rinkinys tapo paties poeto nekrologu – nespėjus jo išleisti, A. Mackus irgi žuvo autoavarijoje, būdamas vos trisdešimt dvejų. „Ir mirtis nebus nugalėta“, – šie poeto žodžiai tapo pranašiški.

A. Mackus laikomas neornamentuotos kalbos poetu, kuris tiesą bandė išreikšti skaudžia poetine kalba. Tai svarbiausias ir ypatingas jo palikimas lietuvių literatūrai. „Mūsų lyrinės poezijos tradicijoje jis buvo kaip kaktusas, išaugęs rūtų darželyje“, – apie poeto kūrybą sakė Ilona Gražytė-Maziliauskienė. Literatūros tyrinėtoja A. Mackų lygino su garsiu amerikiečių rašytoju Jacku Kerouacu. Jų pasaulėžiūra ir kūrybinis braižas buvo panašūs.

Žmonės be savo vietos pasaulyje

A. Mackus priklauso išeivių kartai, vadinamai keliais vardais – „nužemintaisiais“, „bežemiais“ arba „egzodo augintiniais“. Taip juos vadino ne tik literatūros kritikai, bet ir patys rašytojai. Kodėl?

Tai rašytojai, intelektualai, gimę apie 1930-uosius ir su Antruoju pasauliniu karu susidūrę paauglystėje. Taigi, dar nepakankamai subrendę savarankiškai priimti sprendimus. Kartu su šeimomis – ar su tuo, kas iš tų šeimų liko po trėmimų, – jie turėjo skubiai iškeliauti dar nespėjus suleisti šaknų į gimtąją Lietuvą. Vis dėlto „jie buvo jau per dideli, kad prigytų svetimame juos priglaudusiame krašte be praeities prisiminimų. Jie nei amžiumi, nei kūrybos pobūdžiu per daug nesiskiria nuo žemininkų, bet šių „kūrybos ištakos yra dar gimtojoj žemėj, jaunesniems jau pats pirmas vaizduotės žingsnis į poetiško žodžio pasaulį buvo iš tiesų šuolis per praradimo sopuliu bedugnę...