Pavyzdžiui, J. Kuzmickis pasakojo, kad jiems po Varšuvos vėl nedavė valgyti ir gerti, po poros dienų belaisviai vėl pradėjo silpnėti, dėl to ėmėm grūsti į gerkles kas tik pakliuvo, kratyti kišenes, ieškoti gal ras kokį trupinėlį duonos ar bulvės lupyną, kad tik galėtume badą numalšinti. Bet visas darbas veltui. Veidai visų pabalę, paniurę, akys įdubę. Mažai kas ką kalba, nes kiekvienas jautė savyje didžiausią neapykantą ir kiekvienas iškilęs ermydelis baisiai erzino žmogų. Po to vėl dieną važiavo badaudami, o naktį, apie 3 val. belaisvius išvarė iš vagonų ir nuvedė „Maitinimo“ punktan; ten davė po kelis šaukštus sriubos ir ¼ svaro duonos. Ten pat atiminėjo paskutinius geresnius daiktus, kaip diržus, kepures ir kitus. Po tokio „pastiprinimo“ ešelonas pajudėjo vakare ir važiavo visą naktį, kol pasiekė kažkokią stotį, kur stovėjo iki priešpiečių. Paskui pradėjom vėl važiuoti. Ištisą dieną nei gert, nei valgyt negavom. Žmonės pradėjo visai silpnėti, kai kurie neišlaikydami to viso mirė.
Dažnas belaisvis pasakojo, kad iki Galicijos iš jų tyčiojosi, apmėtydavo obuoliais ir akmenimis. Pasiekus ukrainiečių gyventas žemes padėtis pasikeitė, kai kurie gyventojai net norėjo duoti rūbų, atnešdavo į stotį maisto, bet lenkai neleido prieiti prie vagonų.