Remigijus Misiūnas

Kone visi Alytaus tragedijos liudininkai atsiminimuose minėjo Antano Juozapavičiaus žūtį, nes tai – pagrindinė šio mūšio atminimo dalis. Ir visi – savaip.

Alytaus 1919-ųjų vasario 12–15 d. kautynės amžininkams buvo ne tos, kurias norima prisiminti. Skaitant jų prisiminimus neapleidžia jausmas, kad ne viskas išsakyta iki galo, o ir oficialiose, istorikų pateikiamose versijose irgi lyg kažko trūksta. Ypač tas pasijunta jas lyginant su prisiminimais. Bet...

Išgyvenęs 1918-ųjų gruodžio pabaigoje kivirčą su vokiečiais, I pulkas po kelių dienų, jau 1919-ųjų sausio pradžioje, įklimpo į dar vieną, kariškiams negarbingą istoriją. Konkrečiai, į Lietuvos kariuomenės istoriją šis pulkas įėjo ir kaip dalinys, kurio karininkai nušalino savo vadą.

Keturios 1919-ųjų vasario dienos (12–15) prisimenamos kaip lietuviams nesėkmingų Alytaus kautynių metas. Tačiau dar iki jų čia įsikūręs Pirmasis kariuomenės pulkas ne sykį buvo atsidūręs netoli bedugnės.

Kaip minėta pasakojime apie Lietuvos kariuomenės sunkumai su raudonąja armija, Kėdainiuose įsikūrę lietuvių savanoriai 1919-ųjų sausio 15-ąją sulaukė Šėtos vikaro Felikso Kapočiaus, atgabenusio miestelį užėmusių raudonarmiečių vadovybės ultimatumą. Kol savanorių vadai rašė atsakymą, Šėtos pusėn buvo...

1919-jų vasario 10-oji, pirmas džiaugsmingas įrašas Lietuvos kariuomenės istorijoje: Raudonoji armija išvyta iš pirmojo Lietuvos miesto – Šėtos. Tiesa, vėl tenka suabejoti datos tikslumu. Istorijoje liko, o ir kai kurie dalyviai atsiminimuose minėjo, kad Šėta pulta vasario 10 d., tačiau, pavyzdžiui,...

„Vasario 7 d. prie Kėdainių pirmą kartą į mūšį stojo ir Lietuvos kariuomenė“, – taip skelbiama visažinės „Vikipedijos“ straipsnyje apie Lietuvos nepriklausomybės kovas. Dar neretai pergalė prie Kėdainių siejama su Povilo Lukšio žūtimi. Ir – viskas. Gal iš dalies šį lakoniškumą galima paaiškinti tuo,...

1919-ųjų pradžioje Lietuvą sukausčiusi žiema, regis, pranašavo ir Nepriklausomybės pabaigą. Užėmusi Vilnių, per Lietuvą grėsmingai, dviem voromis Kauno link, nesutikdama pasipriešinimo slinko Raudonoji armija. Vienos voros kelyje atsidūrė Kėdainiai. Prisimenant pirmąsias Lietuvos kariuomenės kovas d...

Kai kada pralaimėjimai veda į pergalę. Šis pasakymas tinka 1919 m. pradžios Lietuvai. Atrodė, nepriklausomybė uždus vystykluose – per šalį pergalingai dviem kryptimis žygiuoja Raudonoji armija; 1918-ųjų gruodžio pabaigoje užgrobusi Švenčionis, Uteną, Rokiškį, 1919-ųjų sausio 6 d. ji paima Vilnių, sa...

Kas benutiktų, bet jau kiek metų viena žinia sausio 1-ąją būna tą pati: Gedimino pilies bokšte Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono kuopos kariai iškėlė Lietuvos valstybės vėliavą ir taip paminėjo Lietuvos vėliavos dieną. Ir šiemet ši žinia „Delfi“ buvo palydėta trumpu pasakojimu,...

Kaip minėta pirmoje istorijos dalyje, lenkų idilė Vilniuje baigiasi penktadienį, 1919-ųjų sausio trečiąją, kai prieš porą dienų Raudonosios armijos pasitikti pasiųsti legionieriai susiduria su ja prie Naujosios Vilnios. Viltį sulaukti pagalbos iš Lenkijos galutinai sužlugdo sausio 4 d. Varšuvoje ply...

1918-ųjų pabaigoje į lietuvių mokytojų konferenciją besirinkę dalyviai iškart pajuto įtampą sostinėje. Ypač susirūpinę atrodė vokiečiai, gatvėmis slankiojo dar ne visiškai uniformuoti lenkų legionieriai. Namai bolavo nuo plakatų: Lietuvos vyriausybė šaukė savanorius, lenkai kvietė į savo legionus, d...

1918-ųjų gruodžio pabaigoje vokiečiai išmetė ant prekystalio Vilnių. Tiksliau, jo valdymą. Lietuviai, kuriems vokiečiai gruodžio 18 d. perdavė rūmus Šv. Jurgio 36, gruodžio 25 d. – namą, vadintą „Villa Rennenkampf“ prie Gedimino kalno (į jį kitą dieną persikėlė Apsaugos štabas), o gruodžio 26 d. – p...

Prieškalėdinę 1918-ųjų savaitę Lietuvą ištiko vyriausybinė krizė: šalį paliko ir ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras, ir Tarybos pirmininkas Antanas Smetona. Prasidėjo politinis chaosas, iš kurio kai kam išeitimi atrodė diktatūra. Atsirado ir pretendentų į diktatorius. Gruodžio 23 d. pasirod...

Prieškalėdinę 1918-ųjų savaitę Lietuvą ištiko vyriausybinė krizė. Skaitant apie 1918–1920 m. Lietuvos nepriklausomybės kovas nedaug ką apie ją rasi, nors tuomet nepriklausomybė, neperdedant, kabojo ant plonyčio siūlelio, siūbuodama nuo gūsių, perspėjančių apie uraganą iš Rytų.

Visos tautos savo karų istorijoje turi belaisvių stovyklą, simbolizuojančią jų karių patirtas kančias. Lietuvių–lenkų konflikte lietuviams tokia būtų Vadovicų stovykla Galicijoje. Ne vienas belaisvis su siaubu prisiminė jau kelionę iki jos.

Vienas iš skaudžiausių, bet nepelnytai pamirštų kovų už nepriklausomybę istorijos puslapių yra lietuvių likimas lenkų nelaisvėje 1919–1920 m.

1919 m., anot P. Tamašausko, daug iškentę atsikūrusios valstybės gyventojai užsienio misijas pasitiko su didžiausiu džiaugsmu ir su didžiau­sia pagarba. Misijų nariai atrodė draugiški, dargi nuoširdūs, užjaučiantys. Tad ir mus tos ir visos ki­tos aplinkybės verste vertė, ypač pirmąjį laikotarpį, žiū...

Subyrėjus Austro-Vengrijos ir Rusijos imperijoms, jų vietoje išnirusios naujos valstybės tapo vakariečiams tikra galvos skausmą keliančia terra incognita. Jų problemas mėginta spręsti Paryžiuje 1919 m. vykusiose Taikos derybos. Bet jų išrišimui reikėjo patikimos informacijos, ir Antantės šalys ėmė s...

Karas atėjo, ir į Ameriką pasipylė laiškai apie jo baisybes. Jų dėka galima mėginti atkurti, kaip atrodė Lietuva pirmosiomis I pasaulinio karo dienomis