1919-ųjų kronika. Kodėl nedidelio Lietuvos miestelio išlaisvinimas nuo bolševikų tapo tokiu svarbiu

1919-jų vasario 10-oji, pirmas džiaugsmingas įrašas Lietuvos kariuomenės istorijoje: Raudonoji armija išvyta iš pirmojo Lietuvos miesto – Šėtos. Tiesa, vėl tenka suabejoti datos tikslumu. Istorijoje liko, o ir kai kurie dalyviai atsiminimuose minėjo, kad Šėta pulta vasario 10 d., tačiau, pavyzdžiui, karininkas J. Mikoliūnas teigė, jog vasario 11 d., o dar liudininkai sutaria, kad puolimui rengtasi sekmadienį, gi kalendorius rodo, kad 1919 m. vasario 10 d. buvo sekmadienis. Tad lyg ir puolimo datą reikėtų taisyti į vasario 11-ąją, bet palikime tai istorikams.

Grįžkime į puolimo išvakares, anot karininko J. Mikoliūno, ramią dieną, o ir kariai sustiprintose sargybose jaučiasi ramiau, juolab, raudonieji nesirodo [2]. Iš Kauno grįžta Panevėžio srities apsaugos būrio vadas J. Variakojis ir karininkai sutaria kalti geležį, kol karšta – kitą dieną pulti bolševikus Šėtoje, susidera su vokiečiais dėl paramos ir suformuoja rinktinę iš 60 Panevėžio būrio bei maždaug 20 Kėdainių būrio savanorių, prie kurios prisideda trijų karininkų vedini vokiečiai su trimis kulkosvaidžiais bei dviem patrankomis [4] (tiesa, kiek tiksliau buvo vokiečių karių, amžininkai nesutaria, J. Mikoliūnas mini, jog apie 20, K. Kubilius – 40). Menant, kad žvalgyba raportavo, jog Šėtoje – maždaug dvi kuopos, turinčios apie 200 raudonarmiečių, mažoka, atsižvelgiant į karo mokslo reikalavimą, kad puolantieji turi turėti trigubą pranašumą prieš besiginančius, bet, matyt, tikėtasi pasinaudoti priešo nuotaikos kritimu po nesėkmingo puolimo ir pakilusiu savanorių entuziazmu.