1918-ųjų pabaigoje Panevėžyje tas pats, kaip ir daugelyje kitų miestų: valdžia – vokiečių rankose ir ją siekia perimti besikuriančios Lietuvos struktūros bei vietos komunistai.
Kiekvienu atveju chronologija buvo sava, bet scenarijus daugmaž panašus: 1918 m. lapkritį Panevėžyje darbą pradeda burmistru išrinktas gydytojas Aleksandras Vitartas, gruodžio pradžioje – lietuviška miesto valdyba, veikia ir apskrities komitetas, kuriam, be lenkų, žydų, rusų ir vokiečių, priklauso ir keturi lietuviai: Stasys Balčas, Juozas Čerkesas, Bronius Miknevičius ir komunistas Adolfas Nedvaras. Mėnesio pabaigoje organizuojama miesto ir apskrities milicija, jai vadovauti pakviečiamas iš Rusijos grįžęs karininkas Jonas Zalatorius Jaunimas agituojamas stoti į miliciją, bet skamba ir raginimai vengti jos ir neatiduoti per karą surinktų taip trūkusių ginklų, nes jų reikės kovai su bolševikais