1931-ųjų Kauno potvynis: pradžioje ledonešiu kauniečiai džiaugėsi it vaikai, kol pramogas užtemdė siaubas ir aimanos

1931-ais metais Kauną potvynis užklupo netikėtai. Ledinio vandens košmaras daugiausia baimės ir nerimo įvarė pirmąją naktį. Pro senus mūrus dusliai aidėjo vaikų ir moterų verksmai, riebūs vyrų keiksmažodžiai. Moterys, iki juosmens įsibridusios vandenyje, per išdaužtus langus priiminėjo iš aspsemtų namų kūdikius, į antruosius namų aukštus tempė suglebusius senius, šaltyje ir baimėje, su kūdikėliais ant rankų rioglinosi ant stogų. Nemunas net bandė pasiglemžti 232 000 litrų valdiško spirito ir kauniečiai kitą dieną juokaus, jog vanduo tapęs 30 laipsnių stiprumo. O juk per Velykas potvynio komisija kauniečius ramino: „Kaunui potvynio pavojaus nebėra“.

Kauniečiams „net uždraudė manyti apie potvynį, žadėjo galvas guldyti už nebuvimą potvynio“, vėliau rašys „Dienos naujienos“. Bet pasitaikė vienas kitas žmogus, kuris sakė: „Nežaiskit su vandeniu.“ Ilgametis buvęs Hidrometrinio biuro vadovas, hidrologas ir geografas, prieškario Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Steponas Kolupaila prognozavo, kad „staigus pavasaris gali duoti labai didelį potvynį su pavojingais ledo kamščiais“, bet, ko gero, ir pats netikėjo, tai sakydamas. 

Žiema tais metais Lietuvoje pasitaikė ilga ir šalta. Snigo dažnai – laukus uždengė 40–50 cm sniego sluoksnis. Sniegas buvo purus ir lengvas, laisvai kilnojamas vėjo, pustė kelius ir vieškelius, kartais sutrikdydamas autobusų eismą, o šiaurės Lietuvoje kai kur trobas užvertė iki pastogių. Nemune ledo storis siekė 40–45 cm., nors anksčiau būdavo žiemų, kai jis įšaldavo net iki 80–90 cm. Potvynio Kaune buvo tikėtasi prieš Velykas, kurios tais metais buvo švenčiamos balandžio 9-ąją. Bet Velykos praėjo, nieko neįvyko ir visi nusiramino.