1942-ieji: kaip Eleanoros Roosevelt nervus patampė iš pasaulio žemėlapio išbrauktos Lietuvos studentė

Vieni sako, žmogui prieš mirtį prieš akis praslenka visas gyvenimas, kiti – kad tik epizodai. Tad niekas negali pasakyti, ką 2005 m. gegužės 22 d. tolimame Albukerkyje paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis regėjo 85-erių sulaukusi Hypatija Yčaitė-Petkus. Lozaną, kur gimė 1920 metais? Tėvą – vieną žymiausių XX a. pirmos pusės lietuvių politiką ir verslininką Martyną Yčą (tiek žymų, kad gali pavydėti ne vienas XXI a. pradžios Lietuvos politikas). Motiną – JAV lietuvių patriarchu vadinto daktaro Jono Šliūpo dukrą Hypatiją Šliūpaitę? Vaikystę, pralėkusią prieškario Kaune, studijas Vytauto Didžiojo universitete, iki Lietuvą 1940 m. okupavo sovietai ir šeimai teko bėgti? Studijas Mičigano ir Kolumbijos universitetuose, kai šeima, po klajonių Europoje ir palaidojusi Brazilijoje nuo širdies smūgio mirusį tėvą pagaliau pasiekė JAV? O gal JAV prezidento Franklino D. Ruseevelto žmoną Eleanorą ir jų susitikimą 1942 m., organizacijos, žinomos kaip „International student service“ konferencijoje Vašingtone?

2015 m. kino ekranuose pasirodė 2013–2014 m. ukrainiečių kilmės rusų režisieriaus Sergejaus Mokrickio kino filmas, kurio pastatymas dabar sunkiai įsivaizduojamas. Rusai sako, kad šis – jų ir ukrainiečių, ir vadina jį „Mūšiu dėl Sevastopolio“. Ukrainiečiai sako, kad tai jų ir rusų filmas, juoba, didžiąją dalį finansavimo skyrė jie, ir vadina jį „Nepalaužiamoji“. Mums šiuo atveju svarbu tai, kad filmas skirtas ukrainiečių snaiperės Liudmilos Pavličenko gyvenimui ir ypač scenos, kur kūrėjai stengiasi suminkštinti žiūrovų širdis vaizduodami jos ir Eleanoros Roosevelt draugystę.

O ji užsimezgė būtent dėl minėtos 1942 m. rugsėjo 2–5 dienomis vykusios konferencijos. Konferencija buvo E. Roosevelt idėja. Ji buvo ne tik žmona ir labdara užsiimanti pirmoji JAV ledi. Ilgus metus, ypač F. D. Rooseveltui susirgus, ji buvo jo bendražygė, visaip rėmusi savo vyro politiką. Ne veltui ją vadino prezidento „akimis, ausimis ir kojomis“. Konferencija, kur dalyvautų daugybė studentų iš įvairių šalių, jai atrodė puiki vieta parodyti jaunimo susitelkimą kovoje prieš Vokietiją ir Japoniją ir galimybė pagerinti JAV visuomenės požiūrį į Sovietų Sąjungą.

Matyt, jos patartas F. D. Rooseveltas 1942 m. rugpjūtį pasiuntė Josifui Stalinui telegramą, informuodamas apie konferenciją.