Nuolat savęs to klausiu, ieškau atsakymų. Esu archeologas, man nėra labai didelio skirtumo, ar po žeme ieškoti istorijos liekanų, ar jūros dugne. Pusę savo gyvenimo ariu nosimi jūros dugną, kartais atrandu ką nors. Bet iš esmės, Baltijos dugno paslaptys yra mano klausimas, visada man įdomus, aktualus. Mažai dar žinoma apie Baltiją, nors pats ją tyrinėju gal 20 metų, nuolat atrandame netikėtų dalykų. Tikiu, kad didžiausias ir svarbiausias mano atradimas bus dar ateity – surasiu ir įminsiu didžiausią Baltijos jūros paslaptį“, – sako profesorius.
„Gana chuliganiški“
Vladas Žulkus – žmogus, bene geriausiai pažįstantis Baltijos jūros dugną. Nuolatinė Palangos istorijos paieškos, eilėje ekspedicijų tyrinėti povandeninio paveldo dalykai. Archeologiniai kasinėjimai, kurių pagrindu išleistos knygos ir rimtos mokslinės studijos. Daug perskaityta, tyrinėta, atrasta. Paskaitos studentams, tarptautinės mokslinės ekspedicijos. Profesoriaus paskaitos yra vadinamos puikiomis, įdomiomis, o medžiagos pateikimas – intriguojantis, viliojantis, patrauklus.
Nedaugelis žmonių mokslo tiesas sugeba pateikti paprasta kalba, priimtinai ir suprantamai bet kokiai klausytojų auditorijai. Tai yra proveržis moksle, o pats Vladas Žulkus kartais pajuokauja – „mano pranešimai gan chuliganiški“.
Jūratė ir Kastytis
Štai 2019-ųjų metų rugsėjį teko sudalyvauti profesoriaus paskaitose, kur jis pristatė gan intriguojančius pranešimus. Profesorius kalbėjo apie legendas, kurias puikiai žino visa Lietuva. Viena jų – Jūratė ir Kastytis. Yra žinoma, kad legendinė dievaitė Jūratė kažkada gyvenusi Jūros dugne, nuostabiuose gintaro rūmuose. O kada, kuriuo laikotarpiu visa tai vyko, klausimas gana rimtas, į jį gali atsakyti tik mokslo žmonės. Manoma, kad Jūratės rūmai pastatyti iš Baltojo gintaro, o tai galėjo atsitikti ne anksčiau nei viduriniajame neolite prieš 5600–5400 metų. Kodėl?
Eglė Žalčių karalienė
Profesorius įdomiai dėstė savo pastebėjimus apie kitą gerai mums žinomą legendą – Eglę , Žalčių karalienę. Pagrindiniais veiksniais, nulėmusias Baltijos jūros duburio atsiradimą yra laikomi žemės plutos tektoniniai judesiai ir Skandinaviškų kontinentinių ledynų, keliskart padengusių šį regioną, ardomoji veikla. Dabartinė Baltijos jūra nuo atsiradimo ledynmečio pabaigoje iki pastarųjų laikų, patyrė sudėtingą geologinę raidą, kurios metu uždarus gėlo vandens baseinus keitė sūroko vandens jūros, turinčios ryšį su pasauliniu vandenynu. Manoma, kad Žilvinas, legendinis Žaltys, kuris suviliojo Eglę, galėjęs gyventi ties Baltijos jūros krantais prieš 10 000 metų, kai Baltija dar buvusi nedruskinga, nes žalčiai sūriame vandenyje negyvena. Kadangi Baltijos jūros krantai formavosi ilgus tūkstantmečius, jie istoriškai su dabartiniais krantais nesutampa. Jūra plėtėsi, o kranto linija buvo stumiama. Pagal archeologinius radinius, galėtų spėti, jog Eglė Žalčių karalienė ir jos vyras galėję gyventi ties Juodkrante, mat ten rastas durpių sluoksnis liudija galėjus būti žmonių gyvenvietei.
Pastarojo dešimtmečio povandeniniai archeologiniai tyrimai prie Juodkrantės padėjo atkurti to meto pajūrio kraštovaizdžio fragmentą šioje vietoje. Nustatytos Joldijos jūros ir Ancylaus ežero krantų linijos esančias 43–20 m gylyje. Pakrantėje augo pušynų miškai, o pajūryje buvo lagūniniai iki 2 m gylio gėlavandeniai ežerai, kurie durpėjo. Nustačius Joldijos jūros ir Ancylaus ežero krantų svyravimus paaiškėjo, kad šiuo metu Baltijos jūros pakrantėje ieškomos ankstyvojo ir vidurinio mezolito laikotarpio gyvenvietės negali būti aptinkamos. Jų reikia ieškoti prie šiuo metu 40–20 m gylyje buvusių pakrančių, nes jūra keitė savo formą, būvį, netgi druskingumą.
Augalų tyrimai, durpių liekanos rodo klimato kaitą, atskleidžia naują mokslinę tiesą apie pirmuosius pabaltijo gyventojus. Moksliniai tyrimai patvirtino, kad į pabaltijį po ledynmečio pirmieji žmonės atkeliavo iš Pietų Europos, mat atlikti medžių, rastų jūros dugne, DNR tyrimai padėjo nustatyti iš kur į mūsų kraštus atkeliavo seniausi medžiai, o paskui medžius – paukščiai, žvėrys ir žmonės. Archeologai laikosi nuostatos, kad į mūsų kraštus pirmieji žmonės atkeliavo ne iš pietryčių, kaip anksčiau buvo manoma, o iš pietų. Pirmieji gyventojai galėjo atsikraustyti į rytų pabaltijį iš Pietų Europos, tarkim iš Graikijos. Pasak V. Žulkaus, tai yra svarbus mokslinis atradimas.
„Po vandeniu slepiasi gausybė įdomių dalykų. Mes ieškome povandeninio pasaulio radinių, juos matuojame, apžiūrime, dokumentuojame“, – atviravo profesorius.
Išžvalgytas Baltijos dugnas
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas atliko žvalgomuosius povandeninius tyrimus išorinėje uosto akvatorijoje ties Šventąja, archeologinius tyrimus sausumoje. Mokslinių ekspedicijų metu su sonarais, per keletą nardymų išžvalgyti 52 kvadratiniai kilometrai Baltijos jūros dugno ploto. Ties Palanga ir Šventąja esame atradę nemažai nuskendusių ar į pakrantę išmestų laivų, jų registre yra apie 103 ar 104. Bene seniausias ir įdomiausias yra laivas, aptiktas visiškai negiliai, 2,5–3 metrų gylyje, netoli Šventosios, prie Būtingės.
Spėjama, jog tai gali būti XVI amžiaus 23 m ilgio ir 7 m pločio burinis karo laivas – stiprios konstrukcijos, nes bangų gerokai apdaužytas. Kitas archeologams vertingas radinys – medinis laivas, gabenęs geležinkelio bėgius iš Klaipėdos į Liepoją. Pasak rašytinių šaltinių, buvo tiesiamas Liepojos – Vilniaus geležinkelis (tuomet šie miestai priklausė Rusijai, o Klaipėda – Prūsijai), ir Liepojon iš Vokietijos gabeno bėgius. Einant nuo Šventosios link Palangos Baltijos jūros dugne yra nuskendę trys mediniai laivai, kurie buvo atrasti labai nedideliuose nuo 2,5 iki 4 metrų gyliuose. Jie taip pat gali tapti patraukliais turizmo, jūrinės kultūros įamžinimo akcentais. „Medinių laivų buvimo vietą jūros dugne galėtų žymėti krante pastatyti stendai, iki jų smalsuoliai nardymo entuziastai galėtų nuplaukti su paprastu nardymo vamzdeliu“ – svarstė apie jūrinio turizmo plėtrą Baltijos regione, Klaipėdos universiteto profesorius archeologas Vladas Žulkus.
Baltijos regiono Istorijos ir archeologijos institutas planuoja taip pat žvalgyti Baltijos jūros dugną ties Šventąją. Ekspedicijos metu bus ieškoma senosios Šventosios upės vagos, išlikusių krantų liekanų. Šventoji – sena žvejų gyvenvietė, įsikūrusi prie upės žiočių. Čia randami archeologiniai radiniai, siekiantys 3000 m. pr. m. e. Spėjama, kad Šventosios žiotyse prekyvietė ir uostas buvo jau prieš 1000 metų. 1422 m. Melno taika nustatė sieną tarp LDK ir Livonijos, kuri ėjo per Šventosios upę. Šventosios upelis anuomet Šventąją dalijo į dvi dalis. Viena Šventosios upės pusė priklausė Livonijai, kita – kairysis krantas buvo Lietuvos. XVI a. Šventoji buvo ryškus uostas. Klaipėdos kraštas dar nebuvo prijungtas prie Lietuvos, tas Šventoji, jos uostas buvo vienintelė reikšminga Lietuvos jūrinės kultūros dalis. XVI a. Šventosios uostas buvo žymimas žemėlapiuose, konkuravo su Klaipėda, čia buvo laivų dirbtuvės, prekybos centras, tvirtovė, parkas. XVI–XVIII a. Šventąją lankė anglų, olandų ir švedų laivai, kurie iš čia išveždavo javus, kailius, medų, o atveždavo geležies, manufaktūros dirbinių, druskos, vyno, silkių, ginklų. Anglų pirkliai gavo privilegiją įrengti uostą, į kurį galėtų įplaukti dideli prekybiniai laivai. Įsikūrusi anglų pirklių kolonija propagavo labai miestietišką kultūrą Šventojoje.
Deja, XVIII a. prasidėjo pustymai ir pasislinko Šventosios upės vaga. Tad rimtas senąsias tradicijas puoselėjęs uostas, nuo XIX a. kaip rimtas uostas nebeegzistavo. Profesorius vylėsi ateinančių metų ekspedicijos metu aptikti akmens amžiaus gyvenvietė, ar jos liekanas. Mokslininkus labai pradžiugintų galimas dar vienas labai įdomus radinys. „Kažkur, prie Šventosios kraštų, Baltijos jūros dugne, turėtų slėptis ir garsiojo Lietuvos laivyno karo laivo „Prezidento Smetonos“ inkaras. Suradus šį reliktą, galėtų prisiminti tuos laikus, kai Šventoji anuomet buvo vieninteliu Lietuvos uostu“, – kalbėjo V. Žulkus.
Palanga – miestas parke
Septyniasdešimt penkeri metai, gan ilgoka laiko atkarpa, – ar yra gyvenime dalykų, kuriuos norėtumėte iš esmės pakeisti? – teiravomės pašnekovo.
„Sunkus klausimas, net nežinau, o ką čia jau bepakeisi? Reikėtų ilgokai pagalvoti, susirašyti visus savo griekus į vieną baltą lapą. Mašiną turiu, važiuoja, o ir su ta pačia žmona 50 metų kartu. Gyvenu nuostabiame mieste – Palangoje. Studijų metu gyvenau Vilniuje, o Klaipėdoje esame pragyvenę net 25-erius metus. Galiu drąsiai pasakyti – kitur gyventi negalėčiau. Geriau, kaip Palangoje niekur nerandu. Juk niekur kitur miesto parke, o dar ir prie jūros nerasime. Palanga pastaruoju metu ypač gražiai tvarkoma. Jūros bangos, grynas oras, pušys – ne veltui sakoma, kad palangiškiai yra ilgaamžiai“, – svarstė pašnekovas.
Jis prasitarė tikrai mėgstąs būti prie jūros, bet kartais netgi mokslininkus apima tingulys. „Juk žmonės neatsitiktinai juokauja, kad palangiškiai neskęsta, mat jie maudytis neina“, – juokavo profesorius. Daug metų V. Žulkus dirbo šiam miestui, ieškojo jo istorinių paslapčių. Dar 1976 metais vykdė archeologinius Birutės kalno papėdės kasinėjimus, kurie tęsėsi gerus du dešimtmečius, o vėliau sugulė į solidžius istorinius leidinius. Buvo ieškoma senovinių gyvenviečių, kuršiškos kultūros atspindžių. „Parašiau vieną kitą rašinėlį apie nuskendusius laivus, gal dėl to man buvo suteiktas kurorto Garbės piliečio statusas, kuris įpareigoja dirbti savo kraštui, garsinti jo vardą“, – svarstė mokslininkas. Pasiteiravus, o ką reiškia, būri garbės piliečiu, pašnekovas kukliai ir paprastai atsakė: – „Ne aš šiam titului save pasiūliau, ne aš svarsčiau ir ne aš nusprendžiau tas garbės piliečio regalijas sau susiteikti, gal kam mano darbai patiko?..“
Ne šventas daržas
„Esu mokslo žmogus, tad jokie karantinai man nebaugūs. Kaip ir visi mokslininkai esame uždaryti arba patys užsidarome ir eilę metų tą patį veikiame. Kas universitete dirba – turi daugiau paskaitų, darbuojasi nuotoliniu būdu su studentais. Aš paskaitų turiu nedaug. Rašyti, tyrinėti galima ir neišėjus iš namų. Pandemija atidarė milžiniškus informacijos klodus, nes būtent dabar pasaulio ir Lietuvos bibliotekos atvėrė visus savo fondus. Elektroniniu būdu informacija lengvai prieinama.
„Dirbti galima, tik reikia netingėti“, – atviravo jubiliatas. Anot jo, mokslas nėra „šventas daržas“, jį kuria žmonės: vieni gabesni, kiti vidutinių gabumų, treti – mažiau gabūs. Būna atvejų, kai perėmus Europos universitetų naujoves, ar tradicijas, mokslininkas eina pigiausiu keliu – šneka daug, apie nieką, o niekinius rezultatus, persunktus įmantriausiomis tarptautinėmis frazėmis pateikia, kaip svarbius. Pašnekovo nuomone, tai yra didžiausia humanitarinių ir socialinių mokslų liga, susirgimas.
„Yra žmonių, kurie rašo lengvai, mintys sklandžiai dėliojasi. Man – mokslinė veikla yra rimtas darbas. Nesu super gabus ar pavyzdingas. Visada reikia save sudrausminti, disciplinuoti, kažką prisiversti. Idėjų ir minčių turiu, reikia tik sugebėti tinkamai ir laiku pasisiūlyti, parengti projektus, kad atsirastų finansų“, – kalbėjo apie mokslinę veiklą V. Žulkus.
Apie laimę
Buvo labai smalsu sužinoti, ar gali mokslininkas, rimtas žmogus, garbės pilietis būti laimingas.
„Laimės jūros dugne nėra, ten ne visada labai jauku, neretai trūksta šviesos. Bet manau, kad kiekvienas žmogus yra laimingas tol, kol gyvas. Darbas, šeima, pomėgiai – viskas susideda į vieną žmogaus laimę. Ar laimę reikia sieti su profesiniais tikslais – manau, kad laimė – kiekvienam skirtinga. Kiekvienas žmogus turi savo likimą, jo laimė labai individuali“, – atviravo mokslininkas.
O mes savo ruožtu dėkojame profesoriui už šiltą pokalbį ir linkime sveikatos, prasmingų darbų ir didelių atradimų. Įminkite didžiausią Baltijos Jūros dugno paslaptį, garsinkite mūsų kraštą savo atradimais! Ir, kaip pasakė palangiškis, švyturių turizmo entuziastas Aidas Jurkštas – „Giliems Žmonėms, gilūs Vandenys! Gražaus gimtadienio !“