Antano Sniečkaus kova su Lietuvos regbiu, arba Kodėl „Geležinis vilkas“ tapo „Plienu“

Taip laimingai sutapo, kad straipsnio autorius yra regbio Lietuvoje bendraamžis. Pačiam teko garbė žaisti regbį. Gražus jubiliejus abiem – šešiasdešimt metų! Tiesa, Lietuvos regbis atrodo sveikiau ir gyvybingiau. Per tiek metų atsitiko įvairių dalykų Lietuvos regbio istorijoje. Prieš regbį kovojo net ir Lietuvos šeimininkas Antanas Sniečkus.

Susiklostė tokia tradicija, kad regbis mėgstamas buvusiose britų imperijos šalyse. Na, ir dar argentiniečių, prancūzų, japonų, kartvelų. Socialistinio lagerio šalyse regbis, kaip buržuazinis britų aristokratijos sportas, nebuvo labai mėgiamas ir populiarinamas. Dar didysis proletarinis poetas propagandistas Vladimiras Majakovskis rašė apie regbį ir tenisą kaip svetimus sovietiniam žmogui kojų tampymus ir kratymus. Smagiau, atseit, paimti kastuvą ir juo mojuoti visą dieną.

Vis tik, kai Nikita Chruščiovas pravėrė pasauliui Sovietų Sąjungos duris per tarptautinį jaunimo festivalį 1957 metais Maskvoje, pro tą siaurą plyšelį su kitais laisvojo pasaulio atributais prasiskverbė ir regbis. Tad 1961 metais regbį pradėjo žaisti ir lietuviai.