Bet kokia kaina užkirsti priešams kelią: Lietuvos žvalgybos veikla prieš šimtmetį

Slaptųjų agentų darbas visuomet yra rizikingas ir kupinas pavojų. Daugelis žavisi kvapą gniaužiančiomis šnipų istorijomis, o Vakaruose, ko gero, dažniausiai linksniuojami būtų FTB, CŽV ar MI6 pavadinimai. Tačiau Lietuva taip pat turi savo žvalgybos istoriją. Pradžia buvo sunki. Trūko pinigų, patirties, žmogiškųjų išteklių ir viso kito, tačiau mūsų žvalgai drąsiai ir ryžtingai ėmėsi pirmųjų operacijų.

Istorikas, Seimo narys ir krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas savo knygoje „Lietuvos žvalgyba. 1918–1940“ tyrinėja ir atskleidžia, kaip kūrėsi Lietuvos slaptosios tarnybos, su kokiais sunkumais bei vidaus ir išorės priešais žvalgyba susidūrė tarpukario laikotarpiu. 

„1918–1940 m. Lietuvoje veikusios slaptosios tarnybos – tai ir Krašto apsaugos ministerijos žinių dalis, Generalinio štabo Žvalgybos skyrius, vėliau III, I skyrius, Informacijų, II skyrius (karinėse struktūrose), Vidaus reikalų ministerijos kriminalinis skyrius „B“, Politinės policijos skyrius, Kriminalinės policijos valdybos skyrius „A“ arba I, Valstybės saugumo policija (vidaus reikalų įstaigų sistemoje).“ Nors skyrėsi veikimo metai, tikslai ir pavadinimai, visas šias tarnybas siejo panašūs metodai ir veiklos principai, o antivalstybinės organizacijos ir užsienio slaptieji agentai Lietuvos slaptąsias tarnybas visuomet vadino bendru pavadinimu – Žvalgyba.

Kaip teigia knygos autorius, šios tarnybos yra labai svarbus valstybės institucinės sąrangos elementas ir valstybės interesų apsaugos instrumentas. 1918 m. vasario 16-ąją atkūrus Lietuvos nepriklausomybę gyvenimas staiga ramesnis netapo.