Dar 1998 metais teko susipažinti su bioninės (dirbtinės) akies vizija. Ši inovacija ilgainiui į pasaulį vėl leido pažvelgti keliems laimingiesiems individams, o jų džiaugsmas išvydus šviesą, privertė įvykio liudininkus ašaroti. Puikiu pavyzdžiu tapęs amerikietis Alanas 2015 metais pravirkdė šeimos narius, bioninių akių pagalba išvydęs savo žmonos siluetą. Galima būtų pateikti ir daugiau tokio pobūdžio pavyzdžių, rodančių, kad ši technologija iš tiesų gali keisti žmonių gyvenimus. Tačiau praėjus daugiau negu keletui dešimtmečių, bioninė akis dar ir šiandien tebėra laikoma „lopšio“ stadijoje.
Šiandien pasaulyje bionines akis, pavadinimu „Argus II“, turi tik apie 300 asmenų, kurių praktinė patirtis leidžia mokslininkams tobulinti technologiją. Ja siekiama atkurti akies tinklainės ryšį su smegenyse esančia regos zona. Perprasti tokį procesą nėra lengva: mokslininkai turi atkurti signalų algoritmą, kurio dėka mūsų akį bombarduojanti šviesa yra perrašoma į informaciją, suprantamą smegenims. Sudėtingu uždaviniu išlieka fotoreceptoriaus (akies tinklainėje esanti šviesai jautri ląstelė) atkūrimas arba jo veiklos mimika. Iki šiol „Argus II“ bioninė akis regėjimą gali stimuliuoti tik ragenoje esant likusių gyvų ląstelių.
2018 metais Kalifornijos universiteto rengiamoje technologinėje parodoje (CSUN Assistive Conference), organizacijos „Second Site“ („Antrasis regėjimas“) atstovas užsiminė apie dar vieną prietaisą, pavadinimu „Orion“. Jo struktūra iš pirmo žvilgsnio yra labai panaši į jau minėtą „Argus II“: tamsinto arba permatomo stiklo akiniai, prie kurių laidu pritvirtintas vaizdą apdorojantis prietaisas, paprastai segamas juosmens lygmenyje. Nors šie du įrenginiai turi pasiekti vienodus rezultatus, jų pritaikymas asmenims gerokai skiriasi. Naujojo „Orion“ modelio pagalba yra siekiama regėjimą grąžinti asmenims, kurie matyti negali ne dėl pigmentinio retinito sutrikimo. Todėl kitaip negu prie akies montuojama „Argus II“ technologija, „Orion“ prietaiso implantą reikia tiesiogiai pritvirtinti prie smegenyse esančios regos zonos. Nors tai nėra pati sudėtingiausia galvos smegenų operacija, galima suprasti tokios procedūros generuojamą baimę bei riziką, net jeigu tai reikštų gebėjimą bent iš dalies atgauti regėjimą.
„Orion“ technologija dar nėra testuojama dideliu mastu. Prietaisu 2019 metais naudojosi vos trisdešimt asmenų, iš kurių keliems buvo pasireiškę traukuliai. Laimei, tolimesnio pavojaus sveikatai implantas nesukėlė. Prieš taikant „Orion“ bionines akis platesnei žmonių grupei, svarbu išsiaiškinti ne tik trumpalaikius, bet ir ilgalaikius prietaiso funkcionavimo padarinius. Šie padariniai gali būti lemtingi ne tik bioninių akių nešiotojui, bet ir pačiam įrenginiui, kadangi jo implantas turi sėkmingai veikti žmogaus organizme daugybę metų. Žmogaus organizmas nėra tolerantiškas svetimkūniams, paprastai juos apgaubia ląstelėmis, kurios stengiasi nepageidaujamą objektą pašalinti. Taigi tam, kad mokslininkų teorijos būtų patikrintos praktikoje, reikia atlikti stebėjimus, kurie trunka nemažai laiko. Dėl šios priežasties gali pasirodyti, kad šios bioninės technologijos progresas itin lėtas. Tačiau „Orion“ implanto sėkmė reikštų, kad regėjimas būtų grąžinamas didesnei populiacijai žmonių, kenčiančių nuo kitokio pobūdžio sutrikimų, lėmusių regos netektį. Būtent šiam prietaisui reikšmės neturi akies tinklainės būklė, svarbiausia, kad būtų išlikusi nepažeista smegenų regos zona.
Šiandien „Argus II“ pardavimas ir pritaikymas yra reglamentuotas Europos sąjungoje, taip pat ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau yra keletas rimtų priežasčių, kodėl bioninės akies „Argus II“ naudojimas nėra plačiai paplitęs. Visų pirma, invazinės procedūros atlikimo bei prietaiso kaina nepaprastai didelė, ji siekia net kelis šimtus tūkstančių eurų. Taip pat ši akis negali kompensuoti visų akių ligų padarytos žalos. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad daugiausiai bioninė akis pasitarnautų pacientams, kenčiantiems nuo pigmentinio retinito (Retinitis Pigmentosa). Šios paveldimos ligos atveju, bioninė akis atkuria kontaktą su gyvaisiais tinklainės neuronais, leidžiančiais regėti šviesos blyksnius bei primityvias formas. Tuo tarpu implantas „Orion“ dar yra labai ankstyvoje stadijoje. Prietaiso praktinis pritaikymas įvyko vos prieš kelerius metus, tai reiškia, kad spręsti apie jo funkcionalumą galima bus tik tolimesnėje ateityje.
Asmuo, kuriam būtų pritaikytas vienas ar kitas įrenginys, matytų pasaulį kitaip, negu mes esame pratę. Palyginimui galima prisiminti senosios kartos žaidimų konsolę „Tetris“, kuriame žaidėjas matydavo vaizdus, sudarytus iš kubelių, pasižyminčių skirtingais pilkais atspalviais. Būtent toks matymas yra būdingas ir bionines akis turintiems pacientams. Skirtingų atspalvių kubeliai leidžia nešiotojui interpretuoti vaizdus, formas, identifikuoti žmonių bei objektų buvimo vietas. Tačiau šiuos vaizdinius naujam nešiotojui iš karto suvokti gali būti sunku. Kaip ir asmuo, patyręs sunkią traumą, mokosi iš naujo vaikščioti, žmogus su bioninių akių įrenginiu, mokosi vėl matyti.
Nepaisant gana lėto progreso, svarbu suprasti kodėl tokia inovacija yra labai svarbi ir verta jai skiriamų resursų. Perspektyvoje bioninė akis gali suteikti žmogui ne tik lengvesnę buitį, bet ir platesnes užimtumo galimybes. Optimistiškai nusiteikę mokslininkai, tarp jų ir pats bioninės akies išradėjas Markas Humayunas, tikisi, kad ateityje dirbtinė akis bus lengviau pritaikoma, taip pat padės žmonėms ne tik geriau orientuotis aplinkoje, tačiau ir matyti aiškesnį, spalvotą vaizdą, kuris būtų artimesnis tam, ką suvokiame kaip įprastą regėjimą.