Hitleris mieliau būtų išsirovęs dantis, nei su juo kalbėjęsis: karininkas Ispanijoje pritaikė stalininę taktiką – skersti savus, kad priešai bijotų

Ispanijos pilietinį karą mes žinome. Gerojoje pusėje už respublikonus kariavo Ernestas Hemingway, Pablo Picasso piešė garsiąją „Gerniką“ ir net „Gyvulių ūkio“ bei „1984“ autorius George'as Orwellas buvo respublikonų pusėje. Respublikonų pusėje buvo ir Stalinas. Tas tai kiek galėjo, tiek siuntė į pagalbą įvairaus plauko specialistų – aviatorių, tankistų ir politinių žmogžudysčių amato meistrų. Ir net priglobė Maskvoje beveik visą Ispanijos auksą (virš 500 tonų) – kaip užmokestį už internacionalinę pagalbą.

Suprasdamas, kaip praeitų laikų ir dabarties propagandinis tarškesys užgožė, kas vyko Ispanijoje, leisiu sau šiek tiek atskleisti kaudilijo Franco elgesio motyvus ir tai, kas mums menkiau žinoma. Na, visų pirma, Franko nebuvo fašistas. Taip, jis politiškai koketavo su Hitleriu ir Musolini, nes be jų pagalbos nepajėgtų atsispirti respublikonams. Taip vadinamas „Romos pasveikinimas“ buvo naudojamas jo šalininkų falangistų. Bet, visų pirma, jis buvo ispanų nacionalistas. Jis stengėsi daryti tai, kas, jo nuomone, buvo svarbu Ispanijai. Dar tiksliau jo ideologinę poziciją apibūdintų žodis „antikomunistas“. Ir Franco bei kiti sukilėliai-generolai gelbėjo Ispaniją nuo komunizmo. Ispanija labai sparčiai ritosi į Stalino glėbį.

O kita pusė Ispanijos visiškai nesvajojo gyventi Stalino kolonijoje.

Aišku, neteisios savo žiaurumu buvo abi pusės.