Trakų istorijos muziejuje – unikali numizmatikos paroda
Trakų salos pilies centriniuose rūmuose buvo atidaryta unikali savo turiniu paroda „Piniginiai lydiniai Stasio Žukausko kolekcijoje“. Ne kiekvienas šalies muziejus, o juo labiau – respublikinio pavaldumo, įsileidžia į savo ekspozicijų sales kolekcininkų rinkinius. Nes tai jau turi būti kažkas tokio... Tad nieko nuostabaus, kad ir minėtoje parodoje buvo eksponuojami minėto kolekcininko surinkti XII–XV a. eksponatai: Lietuvos ir kaimyninių kraštų sidabriniai pinigai bei svareliai tauriesiems metalams sverti. Nes S. Žukauskas savo kolekcijoje yra sukaupęs unikalų numizmatikos rinkinį. Privačios kolekcijos – neatskiriama ir, deja, dažnai nematoma plačiajai visuomenei Lietuvos istorinio bei kultūrinio paveldo dalis. Beje, Trakų istorijos muziejus jau apie 20 metų organizuoja įvairias temines parodas, kurioms eksponatų maloniai skolina kolekcininkai.
O dalis S. Žukausko sidabro lydinių ir Vytauto Didžiojo (1392–1430) pinigėlių, beje, jau buvo eksponuota ir tarptautinėje parodoje „Žalgirio mūšio laikmečio monetos“, kurią Lietuvoje ir Lenkijoje organizavo Trakų istorijos bei Olštyno Varmijos ir Mozūrų muziejai. Tačiau daugelis S. Žukausko kolekcijos eksponatų visuomenei Trakuose buvo pristatyti pirmą kartą.
Nemažą kolekcininko visuomenei pristatomo rinkinio dalį sudaro į Lietuvą iš užsienio sugrąžinti eksponatai: Litvos lobis – atkeliavo iš JAV rytinės pakrantės, Sembos pusiasalio (Jantarno) lobis – iš Vokietijos, dar keletas lydinių – įsigyti iš Lenkijos ir Olandijos aukcionų ir antikvariatų.
Beje, ir paties Trakų istorijos muziejuje yra sukauptas didelis – maždaug 60 tūkst. eksponatų – numizmatikos rinkinys, kurį sudaro 45 monetų lobiai, monetos, apdovanojimai, medaliai, žetonai ir ženkleliai. Į šį rinkinį iš S. Žukausko kolekcijos pateko XIV a. 31 lydinys iš Ešerinės lobio, totoriški somai, Šiaurės Rusios lydiniai ir itin unikalūs XIII–XIV a. aukso lydiniai.
Be to, tuomet specialiai šiai parodai kolekcionierius savo lėšomis parengė ir išleido spalvotą ir puošnų katalogą „Piniginiai lydiniai Stasio Žukausko kolekcijoje“.
Pradžia – močiutės „kredensas“
Kolekcionavimu ponas Stasys susidomėjo, kaip pats prisimena, labai seniai, dar jaunystėje. Pirmoji kolekcionavimo banga apėmė platų spektrą: vaikinas rinko prieškario knygas (iš kurių, beje, o ne iš vadovėlių mokykloje) semdavosi žinių apie to laikmečio gyvenimo ypatumus, rinko ženklus, apdovanojimus, įvairiausias monetas, banknotus, nuotraukas ir dokumentus. Ir tik žymiai vėliau, prieš kokius tris dešimtmečius jau susiformavo konkretesnės kolekcionavimo kryptys lituanistine tematika (numizmatika, faleristika, bonistika). Atsisakęs rinkti ne su Lietuva susijusių daiktų, didžiausią dėmesį ėmė skirti pirmiesiems lietuviškiems piniginiams lydiniams, LDK numizmatikai. Pašnekovas prisipažįsta: minėtose srityse jaučiausi galįs padaryti daugiausiai atradimų, o kartais ir ne tik sau.
Pirmieji daiktai į jo kolekciją pateko iš močiutės „kredenso“, kitaip tariant, skrynios. Laikui bėgant apie mano pomėgį sužinojo giminės, draugai, bendramoksliai. Tuo metu žmonės labai geranoriškai palaikė tuos, kurie domėjosi istorija. Todėl nieko nuostabaus, kad didžiąją dalį daiktų jie pradedančiam kolekcionieriui paprasčiausiai padovanodavo.
Bėgant metams, kolekcionavimas Lietuvoje įgavo visai kitą pobūdį. Atsirado antikvariatai, susiformavo kainos, atsirado rinkos dėsniai, tapo prieinami ir užsienio aukcionai. Pagrindiniai pono Stasio kolekcijoje esančių istorinių vertybių įsigijimo būdai – tik legalūs artefaktų įsigijimo būdai. O būtent: užsienio aukcionai, antikvariatai, pasaulinės numizmatikos mugės, kitų kolekcionierių dėl įvairių priežasčių parduodami rinkiniai ar net ištisos kolekcijos. Todėl kolekcionierius nuoširdžiai džiaugiasi, galėdamas sugrąžinti lietuviškas vertybes į gimtąją šalį. Kartu pašnekovas buvo ir yra kategoriškai priešiškai nusistatęs prieš pastaruoju metu sparčiai plintančią taip vadinamą juodąją archeologiją. Ir visiškai pritaria žinomo ne tik Lietuvoje Vilniaus Kolekcininkų Klubo nuostatoms, netoleruojančioms minėto reiškinio.
Pirmieji pinigai iki atsirandant tradicinėms monetoms
Visas mūsų, baltų, pirmasis mūsų eros tūkstantmetis, ir ypač jo pabaiga, tebeskendi nežinios ūke. Taip, mes, lietuviai, paskutiniai Europoje priėmėme krikščionybę. Paskutiniai buvome išlaisvinti iš baudžiavos. Ir tradicinius pinigus – monetas, ėmėme kaldinti bene vėliausiai Europoje. Nors senovės Romos monetos ir prūsų, ir lietuvių, ir kuršių gentis pasiekė jau pačioje mūsų eros pradžioje, tačiau turėjo praeiti visas tūkstantis (!) metų, kol lietuviai (kaip ir prūsai) žymiai anksčiau išmoktą lydyti sidabrą (tai byloja radiniai kapavietėse) ėmė naudoti kaip pagrindinę mokėjimo priemonę – pinigus. Ir ėmė leisti juos į apyvartą – kaip ilgainiui tapusią pagrindinę (šalia tradicinių natūrinių mainų) mokėjimo priemonę. Taip gimė tradicinių metalinių monetų „protėviai“ – sidabriniai pusapvalės lazdelės formos sidabro lydiniai, vadinamieji lietuviški ilgieji. Tačiau tokius pirmuosius pinigus turėjo ir prūsai, ir Novgorodas, ir Kijevas, – tik jų formos bei svoriai buvo skirtingi.
Pasak pono Stasio, pirmieji tokie sidabriniai lydiniai datuojami 10 a., o jų klestėjimo laikotarpis – iki 12 a. Kas gi liedavo tuos pusapvalės lazdelės formos sidabro lydinius? Kolekcionieriaus nuomone (remiantis kartu ir archeologų rasta medžiaga), tai atlikdavo profesionalūs metalo liejikai. Jie jau būdavo kiekvienos to meto žemės/genties (Deltuvos, Upytės, Karšuvos ir kitose žemėse) administraciniame centre – kur gyvendavo genties vadas su savo aplinka. Dažniausiai toks sidabro lydinys turėdavo ir taip vadinamas įkartas – jos būdavo padaromos metale jam auštant siauraašmeniu arba buku darbo įrankiu. Minėtos įkartos liudijo: visi tokio „piniginio vieneto“ sluoksniai yra vienalyčiai, t. y. panaudotas tik sidabras, neprimaišant į jį pigesnio metalo. O jau tuos sidabro lydinius savo reikmėms naudodavo ir pirkliai, ir genčių diduomenės. Mat vien kailių, vaško ar medaus mainams tarp genčių bei prekybai su skandinavais/vikingais, Novgorodu ar Pskovu jau nepakakdavo.
Tokio piniginio lydinio privalumas prieš tradicines to meto „mokėjimo priemones“ (medaus, vaško statinaites, kailių ryšulius) buvo akivaizdus: vienas piršto dydžio tauraus metalo gabaliukas (sveriantis apie 100 g) buvo vertas gero karinio žirgo. O jei prekinei operacijai neatsirasdavo „smulkios monetos“, vienas iš tokių sidabro lydinių tiesiog būdavo sulaužomas perpus ar į dar smulkesnius gabalėlius. Beje, tas pats ištikdavo ir to meto genčių diduomenės ar pirklių (vyrai anuomet puošėsi ne mažiau už moteris) papuošalus: reikalui esant, jie taipogi būdavo kapojami į gabalus – „grąžai“ ar skolai atiduoti. Tad minėtu laikotarpiu sidabras dažnai keisdavo savo ir šeimininkus, ir formą bei paskirtį: iš papuošalo virsdavo piniginiu lydiniu ir atvirkščiai. Pinigų vaidmenį, spėjama, sidabriniai papuošalai ar jų dalys atlikdavę, kai atsiskaitant pritrūkdavo tikrųjų „pinigų“ – sidabro lydinių. Todėl nieko nuostabaus, kad kaimyniniuose kraštuose Kijevo grivnos (taip pavadintos dėl specifinės sidabro lydinio formos) randamos kartu su papuošalais ar jų dalimis.
O iš kur baltų gentys įsigydavo sidabro? Juk nei Lietuvoje, nei Prūsijoje, nei Latvijoje sidabras nekasamas. Gentys šio metalo įsigydavo arba prekiaudamos (mainydavo į tuos pačius kailius, medų, vašką, gintarą) arba – karo keliu. Juk jau visas indoeuropiečių geležies amžius (nuo mūsų eros pradžios) – tai nesibaigiantys karai. Iš pradžių – tarp atskirų genčių, vėliau – tarp jų sąjungų, o dar vėliau – ir jau tarp susikūrusių valstybių.
O sidabras Baltijos šalyse visada buvo labai brangus ir dėl to labai vertinamas. Juo disponuoti (kaip papuošalais bei minėtais lydiniais kaip mokėjimo priemone) galėjo sau leisti tik turtingi žmonės: genčių diduomenė ir pirkliai, kilę, matyt, taipogi iš minėtos socialinės aplinkos. Auksas gi minėtu laikotarpiu buvo ypatingai retas ir dar labiau brangesnis metalas. Pono Stasio kolekcijoje yra keletas tokių aukso lydinių. Vienas iš jų rastas, kaip manoma, senovės Kijevo Rusios žemėse. Bet tokie auksiniai lydiniai – tai jau tuometinių piniginių-prekinių santykių „aukščiausia klasė“, prieinama tik baltų genčių vadams bei senosios Rusios žemių valdovams. O įprastiems prekybiniams santykiams vartotas sidabras. Tačiau ir jis buvo prieinamas tik pirkliams ar genčių diduomenėms: to meto gyvenimo eiliniams sidabro papuošalai ar tokie „pinigai“ buvo ir liko nepasiekiama prabanga.
Mūsų ankstyvieji viduramžiai – vis dar „terra incognita“ Lietuvos numizmatikoje
Mat jei jau nebesiginčijama, kad pirmąsias monetas Lietuvoje ėmė kaldinti Vytautas bei Jogaila, tai visi ankstesni amžiai bei laikai iki šiol yra paskendę tamsiame ūke. Mat archeologei bei numizmatai iki šiol iki užkimimo ginčijasi: ar kaldino monetas Algirdas? Ne regionines rusų žemių (mat jis keletą kartų buvo vedęs rusų žemių kunigaikštytes), o visos LDK mastu? Ar kaldino monetas Kęstutis? Juk pavyzdžių visi minėti to meto mūsų politiniai lyderiai turėjo į valias: LDK (ir dar anksčiau) jau kursavo vikingų, atskirų vokiečių valstybių, Novgorodo, pagaliau – Aukso Ordos monetos. Resursų – tauraus metalo ir meistrų asmenyse – mūsų valdovai taipogi turėjo. Tad, logiškai mąstant, jau iki Vytauto bei Jogailos taipogi turėjo būti kaldintos monetos, nes visos prielaidos joms atsirasti jau buvo.
Čia ponas Stasys giliai atsidūsta: „Neskubėkime, aš jau beveik 40 metų „paskendęs“ minėto laikotarpio numizmatikoje, tačiau iki šiol negaliu rasti į tai atsakymų. Daug, dar daug „baltų dėmių“ yra mūsų tautos ir valstybės atsiradimo priešaušryje. Ir bene daugiausiai apie tai galėtų (ir gali) papasakoti būtent to meto piniginiai lydiniai ir ypač – monetos. Nes jose, jau skirtingai nuo sidabro ar aukso lydinių, visada vienoje pusėje jau būtinai kaldindavo valdovo atvaizdą. O tai jau – atsiradusios valstybės egzistavimo nenuginčijamas faktas".
Tad gal dar Mindaugo laikų monetos laukia mūsų numizmatų bei kolekcionierių? O kartu – ir mūsų visų, taip papildydamos ir praturtindamos Lietuvos istoriją.
Juolab, kad nežinia, ką dar slepia mūsų žemė: juk visi sidabro bei aukso lydinių lobiai rasti žemėje – geriausiame visų laikų „seife“. Štai garsiajame Ribiškių lobyje (1930 m.) rasta net apie 60 kg sidabro: ir sidabro lydinių (tuometinių pinigų) pavidalu, ir – kaip sidabro laužo. Tad gal kada nors bus rastas dar bent vienas toks lobis ir visuomenė truputėlį daugiau sužinos apie tuos pirmuosius pinigus mūsų krašte...