„Rankraščiai nedega, knygos gyvena amžinai, aidas ištartų žodžių niekada neišnyks“, tu žinai šią tiesą. Kai idėja pasirodys pasaulyje, ji niekada neišnyks. Ji, kaip grūdas, kuris miega žmonių galvose kol ateis laikas ir atsibunda tik tada, kai ant jų liejasi gyvybę teikiantis auksinis lietus. Būtent tą akimirką vyksta „šventoji santuoka“. Idėja kartu su auksu virsta jėga, galinčia pakeisti pasaulį.
Energija jungiasi su informacija – ir gimsta nauja, pasmerkianti senąsias gyvybės formas mirčiai. O svarbiausia. Tik Pašvęstieji žino didžiulę galią paslėptą aukse ir idėjose. Jie yra tarsi dvi branduolinės bombos pusės. Sprogimas turėtų įvykti tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Štai kodėl iki tam tikro laiko „bombos“ dalys saugomos atskirai. Kažkas kaupia ir didina auksą, kažkas kuria ir įgyvendina Idėją savo galvose. Ta aukso dalis, kuri naudojama sutramdyti, treniruoti ir maitinti „protingas galvas“ šalyje, pasirinktoje „sprogimui“, vadinama „įtakos kapitalu“. Jis elgiasi slaptai, diena iš dienos, metai po metų menkina ir nuodija šią šalį sukūrusią idėją. Kai ji mirtinai susilpnėja,„protingos galvos“ apmokamų straipsnių ir knygų pagalba pradeda skelbti naują idėją, o tada jau ateina kaip lavina „pagrindinio kapitalo“ investicijos. Tai yra „ideologinis karas“, apie kurį tikriausiai visos ausys prašvilptos. Tiesą sakant, jam vadovauja „Pašvęstųjų brolijos“ ir Ordinai, prisiėmę atsakomybę už vieną ar kitą pasaulio dalį.
Įsivaizduok vamzdyną, apjuosusi visą pasaulį kaip voratinklis. Tai ir yra pasaulinė finansų sistema. Tiesą sakant, ji niekam nepriklauso. Ji yra visų „brolijų“. Jos vamzdžiuose teka, kartais susimaišo „įtakos kapitalai“, „partijų auksas“, „lobiai“, „užmiršti reichų turtai“. Finansų sistemoje galioja „vandens paliaubos“, kaip ir gyvūnai džiunglėse, geriantys iš to paties šaltinio. Tokių aukso luitų kaip tu laikai yra tūkstančiai Lotynų Amerikos bankuose, dar daugiau yra Šveicarijos bankų saugyklose. Jie yra ir Amerikoje, kuri didžiuojasi demokratija. Bet niekam niekada nešaus į galvą jų konfiskuoti.
Ne, šie kapitalai tvarkingai kaupia palūkanas. Šis auksas kol kas miega kaip žvėris šaltuose saugyklų urvuose. Bet kai tik kažkur pasaulyje atgis Idėja, jis kaip aštuonkojis iškart atgyja ir tempia paauksuotus savo čiuptuvus link jos... Kai tik „įtakos kapitalas“ įsiskverbia į mūsų pasaulio dalį, Ordenas skelbia „invazijos grėsmę“...
„Invazijos grėsmė“ yra akimirka iki karo. Kaip ir bet kokiame kare, mūsų slaptame kare – bet kokios priemonės yra geros. Ir tu, Olafai, ir aš, ir bet kas, prisiekęs Ordinui, niekas nesustabdys. Nes vėl atėjo laikas žudyti ir nėra laiko skaičiuoti mirusiųjų. „Invazijos grėsmė“ – tai momentas, kai erelis išleidžia nagus“, – rašo O. Markejevas „Invazijos grėsmėje“.
Visus atradimus žmogus padarė stebėdamas gamtą, paskui tuos atradimus pritaikė savo buityje kaip technologinio progreso rezultatą, aukštai aprašyto proceso prototipas turbūt būtų grybiena. Didžiausias gyvas organizmas mūsų planetoje tamsiosios kelmiukės grybiena. Grybiena šios gyvos būtybės užima daugiau kaip 880 ha plotą, o jos amžius yra 2,4 tūkst. metų. Didžiausias gyvas organizmas planetoje kartais dar vadinamas Oregono pabaisa arba kelmiukė – monstru ir visai ne dėl savo gigantiško dydžio. Reikalas tame, kad milžiniška grybiena, įsivyniodama į medžių šaknis, sukelia pastarųjų mirtį. Ir jau dabar daugelis Oregono draustinyje esančių medžių tapo didžiulės grybienos aukomis.
Beje, milžinas buvo aptiktas kaip tik dėl masinės medžių žūties. Biologai atkreipė dėmesį į medžių žūties istorija ir sugebėjo nustatyti, kad iš Oregono kilęs grybas yra ne pavieniai miške augantys grybai, o gigantiškas gyvas organizmas. Norėdami pabandyti suprasti grybų pasaulį, pirmiausia turite kai ką paaiškinti, kad grybai yra tik dalis šio organizmo, kiekvienas iš jų atstovauja milijonų ploniausių voratinklių tinklui, esančiam po žeme. Grybai, žvelgiantys iš žemės, yra tik šių voratinklių pirštų galiukai, „įrankiai“, kuriais kūnas platina savo sėklas. Kiekviename tokiame „piršte“ yra tūkstančiai sporų. Juos neša vėjas ir gyvūnai. Sporoms nukritus į žemę, jie sukuria naujus tinklus ir išdygsta nauji grybai.
2000 m. Japonijos Hokaido universiteto biologas ir fizikas profesorius Toshiyuki Nakagaki paėmė geltonojo pelėsinio grybelio mėginį ir padėjo jį prie įėjimo į labirintą, kuris naudojamas pelių intelekto ir atminties patikrinimui. Kitame labirinto gale jis įdėjo kubelį cukraus. Grybas ne tik rado kelią į cukrų, bet ir tam panaudojo trumpiausią kelią. Tolesni Toshiyuki tyrimai nustatė, kad grybai gali suplanuoti transportavimo maršrutus ne blogiau ir daug greičiau nei profesionalūs inžinieriai. Toshiyuki paėmė Japonijos žemėlapį ir padėjo maisto gabaliukus tose vietose, kurios atitinka šalies didžiuosius miestus. Grybą jis padėjo „ant Tokijo“. Po 23 valandų grybas sukūrė voratinklių tinklą prie visų maisto gabalėlių. Rezultatas – beveik tiksli geležinkelio tinklo aplink Tokiją kopija.