Influenza arba ispaniškasis gripas, pirmą kartą užfiksuotas 1918 metais, vasario mėnesį. Per keturias viruso bangas, trukusias iki pat 1920 metų balandžio mėnesio, užsikrėtė apie 500 milijonų žmonių. Tarp jų, mirusiųjų skaičius siekė nuo 17 iki 50 mln. Palyginimui, vertinama, kad per Pirmąjį pasaulinį karą žuvo apie 15-30 mln. aukų. Tiesa, viduramžiais siautusio Juodosios mirties maro masto pandemija nepasiekė, jo metu mirusiųjų skaičius buvo net 200 mln.
Nors pavadintos ispaniškuoju gripu, pandemijos ištakų nederėtų sieti su Ispanija. Tikrosios kilmės vieta oficialiai nėra žinoma, tačiau 2014 metais Kanados istorikas Markas Humphriesas, tyrinėdamas archyvuose esančią medžiagą, padarė prielaidą, jog pandemijos pradžia gali būti sietina su Šiaurės Kinijos regionu. Anot istoriko, dokumentuose aprašoma kvėpavimo takų liga, paplitusi regiono gyventojų gretose 1917 metais, simptomais atitiko influenza sukelto gripo požymius. Iš Kinijos vežami darbininkai pateko į Šiaurės Amerikos žemyną, o netrukus virusu užsikrėtę žmonės pasiekė ir Europą.
Sparčiam gripo plitimui padėjo Pirmasis pasaulinis karas, dėl kurio vyko intensyvi kareivių migracija. Maža to, kare dalyvavusios šalys vengė dalintis informacija apie jų karių gretas kamuojantį nežinomą susirgimą. Nei viena iš kare dalyvavusių valstybių nenorėjo atskleisti priešui informacijos apie savo karinės galios padėties susilpnėjimą.
Tuo tarpu Ispanija, likusi karo pašonėje, ėmė daug ir atvirai rašyti. Virusas pelnė ispaniškojo gripo vardą tik todėl, kad Ispanija buvo pirmoji, pradėjusi atvirai kalbėti apie pandemijos keliamą grėsmę. Įvairiuose Europos regionuose ši liga buvo vadinama skirtingai: Senegale (Vakarinėje Afrikos žemyno dalyje) susirgimas vadintas brazilišku gripu, o Brazilijoje – vokišku, tuo tarpu Lenkijoje virusas buvo pramintas bolševikiška liga.
Pirmoji ispaniškojo gripo banga prasidėjo kovo mėnesį Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanzase, susirgus karinės stovyklos virėjui. Vėliau susirgimas buvo konstatuotas dar penkiems šimtams stovyklos gyventojų. Tą patį mėnesį virusas pasiekė Niujorką, o balandį jis nukeliavo ir iki Europos, Jungtinėms Valstijoms įsitraukus į Pirmąjį pasaulinį karą. Karo dūmuose paskendusiame pasaulyje pirmoji viruso pandemijos banga buvo antraplanis reiškinys. Siekiant sustabdyti nežinomą užkratą, šiame laikotarpyje karantinas dar nebuvo skelbiamas, o mirusiųjų skaičius buvo dar palyginamai nedidelis, jis prilygo 1915 m. to paties laikotarpio mirtingumui, sukeltam įprastų peršalimo ligų.
Antroji ispaniškojo gripo banga, smogusi 1918 metų rugpjūčio pabaigoje, sukėlė daug didesnį susirūpinimą. Laikotarpis nuo rugsėjo iki gruodžio mėnesio tapo pats mirtiniausias, štai Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo registruota net 292 tūkst. mirčių nuo influenza viruso. Prieš kylant pandemijai, 1915 m. to paties laikotarpio rodikliai buvo gerokai mažesni – registruoti vos 26 tūkst. mirties atvejai nuo įprastų to meto susirgimų. Dėl tolimesnio karių ir civilių asmenų judėjimo bei tarpvalstybinio komunikavimo trūkumo, virusas ir toliau plito visuose žemynuose, pasiekdamas atokiausius pasaulio kampelius.
Trečioji banga, kilusi jau 1919 metų pradžioje, tapo lemtinga Australijos žemynui, kuris iki tol sėkmingai valdė užkrato grėsmę. Kontrolę išlaikyti čia buvo lengviau dėl palankios geografinės valstybės padėties. Kontroliuojant pagrindinius žemyno uostus, atvykėliai buvo dezinfekuojami bei karantinuojami. Šitaip buvo siekiama neįsileisti viruso į valstybės vidų ir apsaugoti didžiausio Australijos miesto – Sidnėjaus gyventojus. Ir vis dėl to, pasibaigus karui į žemyną plūstelėjo didžiulis srautas namo grįžtančių kareivių. Karantino stovyklos tapo nepajėgios talpinti žmonių, maža to, užtikrinti sergančiųjų slaugą. Iš Australijos kviečiami savanoriai stengėsi padėti kiek galėdami, tačiau netrukus ir juos ištikdavo slaugomų pacientų likimas.
Viena iš ryškiausių to metų istorijų tapo seselės Anės Egan (Annie Egan) likimas. Atvykusi į karantino stovyklą padėti sergantiems, religinga moteris pati netrukus susirgo ir užėmė vieną iš įstaigos lovų. Jausdama, jog ligos ji neišgyvens, moteris ėmė prašyti kunigo, galėsiančio jai suteikti paskutinio sakramento apeigas. Tačiau griežtomis karantino ir izoliacijos sąlygomis kunigas į stovyklą įleistas nebuvo. Anė, kaip ir daugelis kitų, mirė nesulaukusi paskutinio patepimo. Šios istorijos sujaudinti buvo ne tik skausmingą netektį išgyvenantys moters artimieji, bet ir šalies visuomenė. Po nuskambėjusios pasipiktinimų bangos, stovyklose su gydytojais ėmė budėti ir šventikai, pasirengę suteikti sunkiai sergantiesiems reikalingas apeigas.
Ketvirtoji viruso banga buvo ženkliai mažesnė. Nors mirčių neišvengta, jų kiekis neprilygo antrosios pandemijos bangos mastui. Virusas daugiausiai pasireiškė izoliuotose zonose, kur neišgyvenusiųjų skaičius ir buvo didžiausias. Nuo ketvirtosios pandemijos bangos labiausiai nukentėjo Niujorko miestas, įvairūs Skandinavijos regionai, Pietų Amerikos salos. Manoma, kad per keturias ispaniškojo gripo bangas, šios ligos sukėlėjas mutavo. Tai ypač paveikė didelės sergančiųjų koncentracijos vienoje vietoje. Tačiau dėl griežtos izoliacijos, sergantieji toliau užkrato neišplatino, o pavojingiausios viruso atmainos žuvo kartu su sergančiaisiais.
Pirmuoju pandemijos etapu žmonių patiriami simptomai nebuvo rimti: dažniausiai jie priminė įprasto peršalimo simptomus, tokius kaip karščiavimas, kosulys. Tačiau pasaulį užplūdus antrajai pandemijos bangai, simptomai tapo kiek rimtesni, o ypač sunkiais atvejais – mirtini. Vieni lengvesnių ligos požymių buvo svaigulys, nemiga, dingęs skonio, kvapo jausmas, sutrikusi rega. Kitais atvejais atsirasdavo ir kraujavimas iš nosies, burnos arba ausų. Tai reiškė, kad žmogaus imuninės sistemos reakcija buvo tokia stipri, jog ji sukeldavo žalą pačiam organizmui. Šis efektas yra priežastis, kodėl influenza virusas buvo toks pavojingas jauniems žmonėms, turintiems stiprią imuninę sistemą. Kitaip nei šiandieninis koronavirusas, ispaniškasis gripas buvo ypač pavojingas 20-40 metų tarpsnyje. Sunkiausiais ligos atvejais, sergantiesiems plaučiuose išsivystydavo bakterinė pneumonija, kuri dažnai ir tapdavo mirties priežastimi. Plaučiams pildantis skysčiu, žmogui ant kūno atsirasdavo tamsios, pamėlusios dėmės, indikuojančios kritinę organizmo būklę.
Siekiant suvaldyti pandemiją tam tikrose vietose buvo skelbiamas karantinas. Tai buvo ypač patogu padaryti vandenynų izoliuotoms saloms, Islandijai, Australijai. Šios pandemijos metu pradėta praktikuoti ir socialinę distanciją, buvo uždaromos mokyklos, teatrai, pasilinksminimo vietos ir maldos namai. Ribotas viešasis transportas, keliuose pasaulio kraštuose, pavyzdžiui, Kinijoje, buvo įvestas ir privalomas kaukių dėvėjimas. Tuo tarpu Amerikoje, o ypač San Fransiske kūrėsi viešam kaukių dėvėjimui prieštaraujantys žmonių susivienijimai.
Tuo metu surasti vakciną, galinčią sustabdyti ligos plitimą, buvo taip pat svarbu kaip ir šiandien. Deja, tačiau to meto mokslininkai susidūrė su daug didesniu iššūkiu, turint mintyje, jog žinių apie virusus mokslo pasaulis dar neturėjo. Išrasta vakcina galėjo tik palengvinti sergančiųjų bakterinės kilmės simptomus.
Nepaisant ispaniškojo gripo pandemijos masto, ši liga dar įvardijama kaip pamirštoji pandemija. Taip nutiko dėl kelių priežasčių. Visų pirma, Pirmasis pasaulinis karas užgožė pandemiją žiniasklaidoje. Jaunų žmonių mirtingumas tiek nuo viruso, tiek nuo karo visuomenės sąmonėje susijungė į bendrą visumą, todėl išskirtinai apie pandemijos aukas daug kalbėta nebuvo. Taip pat reikia atkreipti dėmesį, jog XX a. visuomenė buvo sąlyginai pripratusi prie netikėtų ligų protrūkių, tokių kaip geltonoji karštinė ar difterija. Galimai tai taipogi sumenkino influenza viruso reikšmę. ir to meto visuomenėje tai buvo greitai pamiršta.