Ištaškyti į šipulius visą mauzoliejų – taip rimtai nusiteikęs lietuvis 1967-aisiais kėsinosi į Leniną

Pirmasis pasikėsinimas į Leniną įvyko 1918 m. – į jį šovė ir vos ne mirtinai sužeidė 28-erių Fani Kaplan (tikroji pavardė Fania Jefimovna Roidman). Vėliau buvo manoma, kad ji tik prisiėmė kaltę, o šovusi visai kita moteris. Po šio pasikėsinimo Lenino sveikata pašlijo – jam vis užeidavo pykčio priepuoliai, kuriuos artima aplinka vadino tiesiog „šėlu“. Kaip ten bebūtų, Fani įkalė pirmąją vinį į didžiojo revoliucionieriaus karsto dangtį, nors šis niekad nebuvo ant jo užvožtas. Jį, net ir mirusį, įvairiais metais bandė sunaikinti lietuvis, kirgizas ir keletas rusų.

Leninas mirė 1924-ųjų sausio 21 d., spėjęs pirma savęs nuvaryti į kapus milijonus gyvybių ir tapti Sovietinės Sąjungos negailestingu diktatoriumi. Jį traukiniu atgabeno iš vasarnamio Gorkuose į Paveleco stotį, pietiniame Maksvos priemiestyje. Kūnas buvo perkeltas ant katafalko ir ilga, aukštą rangą užimančių žmonių procesija, pro išsirikiavusių raudonarmiečių eiles, spaudžiant 20 laipsnių šaltukui, lėtai vilkosi šešis su pusę kilometro per miestą iki Sąjungos rūmų, kur vadinamasis vadas ir buvo pašarvotas keturioms dienoms. 

Rusijos imperijos carų mirtis tradiciškai sutraukdavo daugybę žmonių, norinčių parodyti savo gedulą, bet niekada tai nevyko tokiu didžiuliu mastu – susirinko šimtai tūkstančių, o gal net milijonas žmonių. Ar buvo gedima nuoširdžiai? Į tai gali atsakyti tie, kurie su ašaromis gedėjo Satlino, bet paskui atsitokėjo.

Sausio 27-ąją, spaudžiant dar didesniam, 33 laipsnių šalčiui, Leninas buvo išneštas į Raudonąją aikštę, esančią maždaug už kilometro nuo Sąjungos rūmų. Tuo pat metu Kremliaus užkulisiuose užvirė ginčai dėl Lenino palaikų ir nežinia kas pirmas pasiūlė keistą mintį – išsaugoti Lenino kūną ir jį rodyti kaip šventojo relikviją.