Kaip ir dabar, taip ir seniau Kauno gatvės bandė miestiečių kantrybę: siūlė net primokėti, kad tik išardytų grindinį

Ir „atėjo armija raumeningų darbininkų <...> 400 vyrų ir numetę nuo pečių švarkus, atsiraitoję rankoves, pradėjo ardyti apvalius akmenis“, – 1936 m. rašė savaitraštis „Darbas“. Kaunas sparčiau ėmė keistis, kai 1879 m. tapo miestu-tvirtove ir iš centrinės dalies į pakraščius, fortifikacinių įrenginių link, nutįso plentai. Jie ir Naujamiesčio gatvės nuo 1887 m. jau buvo tvarkomos naujoviškai – grindžiami makadamu.

Škotas, statybos inžinierius ir kelių tiesėjas Johnas Loudonas McAdamas (1756–1836 m.) savo traktatuose teigė, jog kelius reikia iškelti virš aplinkinių žemių, tiesti kiek išgaubtus, kad vanduo nubėgtų, ir kloti iš kelių sluoksnių: akmenų, skaldos, žvyro. Tai, kas romėnams seniai buvo žinoma, o mums dabar kaip ir įprasta, prieš porą šimtų metų buvo naujiena. Taigi, naujas kelių tiesimo metodas buvo pramintas „makadamizacija“ arba, paprasčiau tariant, „makadama“ – kelio danga buvo tiesiama iš kelių sluoksnių trupintos, mechaniškai sutankintos skaldos ir ant viršaus klojamų, skaldytų akmenų.

Kai Kaunas tapo Laikinąja sostine, tiesą pasakius atrodė baisokai – pagrindinės Senamiesčio gatvės nuo seno buvo grįstos paprasčiausiais lauko akmenimis – brukiu. Bet tik pagrindinės. Šalutinėse vasaromis sukūriuodavo dulkių verpetai, o pavasarį ir rudenį palijus pažliugdavo ir tapdavo klampynėmis, purvynėmis. Ne visos turėjo griovius vandeniui nubėgti, tad po lietaus net vasarą telkšodavo didelės dvokiančios balos.