Numizmatas, istorikas, tyrinėtojas
Kaip save pristato pašnekovas, jis ir numizmatas, ir archeologas, dirbęs Kultūros paveldo centre, Lietuvos Banko ir Trakų istorijos muziejuje. Jo diplominio darbo vadovas buvo istorikas Edvardas Gudavičius. Vėliau E.Ivanauskas stažavosi Suomijos Muziejų valdyboje ir Danijos Nacionaliniame muziejuje. Vykdė tyrimus Danijos Nacionaliniame, Krokuvos Nacionaliniame, Ukrainos Nacionaliniame istorijos muziejuje, Valstybiniame Ermitaže, Rygos miesto ir laivininkystės muziejuje. Dar spėjo pasidarbuoti daugelyje Lietuvos muziejų. Šių metų pradžioje pataisė, papildė ir perleido kartu su Amerikos lietuviu Robertu J. Douchiu (jau mirusiu) rašytą knygą „Lietuvos monetų kalybos istorija. 1495–1769 m.“. Kitos tokios išsamios bazinės knygos apie lietuviškų monetų kalybą kol kas nėra. Be to, mūsų spaudoje nuolat rašoma apie menką mūsų piliečių finansinį raštingumą. Tad minėta knyga, kurioje aprašomos per šimtmečius vykusios ekonominės krizės, pinigų vertės mažinimai, nepilnaverčių pinigų kalybą, neabejotinai prisidės didinant tokį raštingumą. Juk mūsų protėviai buvo ir protingi, ir išradingi, ir – godūs, ir – pasiduodavo visokioms finansinėms apgavystėms. Žodžiu, būta visko per šimtus metų mūsų buvusioje valstybėje. O mokytis iš praeities klaidų – tai ir pamokos dabarčiai bei ateičiai.
Mūsų monetų kalyba prasidėjo, deja, tik 14 amžiuje (bent kol kas taip manoma)
Pasak E.Ivanausko, tais duomenimis, kuriuos mes dabar turime (iš esmės remiamasi archeologiniais radiniai), lietuviai pavėlavo kaldinti monetas nuo Vakarų europiečių du – keturis šimtus metų. Nors yra nuomonė, kad pirmąsias monetas kaldino Algirdas ir Kęstutis, tai kol kas dar neįrodyta. Tikrai žinoma, kad monetas kaldino Jogaila, o paskui Vytautas. Kol kas visai „erezinė“ versija–ar buvo kaldintos monetos, valdant Mindaugui, istorikų bei numizmatų bendruomenėse net nesvarstomos. Tačiau juk tai buvo mūsų pirmasis (ir vienintelis) karalius, o koks karalius be monetų su savo atvaizdu? Tad gal kapai, netyrinėti kultūriniai klodai kad ir Šventaragio slėnyje sostinėje ar neatrasti lobiai dar slepia numizmatines sensacijas?
Kaip minėta, pirmosios monetos veikiausiai pasirodė valdant Jogailai (1377–1434). O juk tam reikėjo aibės paruošiamųjų darbų, – ką jau buvo praėjusi beveik visa Vakarų Europa. Norint pradėti monetų kalybą, reikėjo labai gero specialisto, kuris sukurtų pinigų sistemą – kokio nominalo, iš kokių metalo ir kokiais tiražais bus platinamos monetos? Kas išgraviruos kalybos spaudus? Kur įrengti tokią monetų kalyklą bei pinigų saugyklą? Dar reikėjo kalyklos darbuotojų, kurie tvarkytų visą kalybos buhalteriją. Visa kita buvo antraeiliai dalykai. Savų monetų poreikiui atsirasti labai trukdė jau įsigalėjusi LDK vidaus finansų rinkoje užsienio monetų apyvarta ir konservatyvūs gyventojų pinigų vartojimo įpročiai. Rinkoje dominavo sidabro ir aukso lydiniai bei jų dalys, įvairios užsienio monetos. Tačiau tik kai plačiai atsivėrė durys į Vidurio Europos šalis, tapo lengva atsikviesti monetų kalybos meistrų. Sidabro tiekimas iš Čekijos ir Vengrijos nuolat vyko ir anksčiau, bet kliūčių tam vykti sumažėjo. Kažkiek vario bei sidabro lydinių atkeliaudavo iš Šiaurės Rusios, kuri prekiavo su vokiečiais ir švedais. Tad jau Jogailos valdymo metu buvo kaldinamos valstybinės ir provincijų monetos.
Kada gi buvo mūsų mūsų senųjų monetų aukso amžius?
Lietuviškų monetų kalybos aukso amžius yra Žygimanto Augusto valdymo laikotarpis. Daug lėmė, kad valdovas mėgo reziduoti Lietuvoje, domėjosi monetų kalyba, bet – netikėtai užklupo karas su Maskva ir nuolat reikėjo pinigų. To laikotarpio monetos pasižymi gana lakoniškais vaizduliais, gera nukalimo kokybe, piniginių vienetų įvairove. Tuo metu atsirado jau ir labai retų – proginiu monetų. Paminėtinas 1565–1566 m. ironiškasis treciokas su įrašu „Danguje gyvenantis juokiasi iš jų“. Tai buvo vienas iš atsakymų į lenkų autoriaus Stanislovo Ožechovskio paskvilį „Quincunx“ („Penktainis“ arba „Piramidė“), kur nepagarbiai atsiliepta apie lietuvius. Ši moneta nebūtų pasirodžiusi, jei paskvilio autorius anksčiau nebūtų labai kritikavęs karaliaus.
O jau po konfederacijos sudarymo – kai buvo sukurta Abiejų Tautų respublika – LDK toliau kaldino monetas, prisilaikydama jas abiems valstybėms tvirtinamų kalybos ordinacijų. Tik Lenkijoje grašis buvo prilygintas 18 denarų, o Lietuvoje – 8 denarams. Lietuvoje buvo kaldinami dvidenariai, o Lenkijoje – ne.
Monetų kalyba „Didžiojo tvano“ metu – kas norėjo, tas ir kaldino
Švedų ir Maskvos kariuomenių okupuotoje LDK monetų kalyba nevyko. Bet rusai netolimoje Kuoknesėje 1658–1659 m kalė savo varines kapeikas. Algas savo kariams mokėjo dar ir kontrasignuotais (tai yra, kai užsienio valstybėje nukaldintoje monetoje įkalamas ATR karaliaus ženklas) Europos valstybių taleriais. Jų rasta ir Lietuvoje.
O norinti padengti milžiniškus įsiskolinimus LDK ir Lenkijos kariuomenėms, 1659 m. pradėti kaldinti nepilnaverčiai variniai šilingai, o vėliau ir sidabriniai auksinai. Keliose kalyklose, tame tarpe ir buvusiose Lenkijos teritorijoje, buvo nukaldintas vienas...milijardas lietuviškų šilingų. Dabar tai pati populiariausia laukuose – nuo Kuršo iki Dnepro krantų – randama moneta. Nemažai tokių monetų nukaldinta klastotojų dirbtuvėse. Štai Moldavijos Sučiavos pilyje įrengtoje kalykloje su valdovo žinia buvo padirbinėjami iš vario įvairūs sidabriniai šilingai. Tokie pinigai buvo uždrausti vartoti, bet niekas to nepaisė. „Tvano“ metu labai nedaug buvo nukaldinta „tikrų“ sidabrinių ir auksinių lietuviškų monetų.
Beje, Lietuvoje kol kas vis dar nerasta padirbinėtojų dirbtuvių liekanų. Todėl nors ir randama daug klastočių lobiuose, kapuose ir pavieniui, sunku pasakyti kur jos buvo padirbinėjamos. Tiesa, yra išlikusių įkliuvusių teisėsaugai pinigų klastotojų bylų. Bet jų nėra daug, nes klastotojus kažkas globodavo ir jie sunkiai patekdavo į akiratį. Nors tuo metu – ir ypač 16 – 18 amžiais – pinigų klastojimo mastai buvo dideli, kaip ir visoje Europoje.
Kodėl knyga baigiama 1769 metais?
Nes labai greitai baigiasi mūsų monetų kalybos amžius. Nes, pasak vieno iš knygos autorių E.Ivanausko, tais metais buvo uždaryta kuriama monetų kalykla Gardine, kur planuota kaldinti varines monetas. Kokios tai turėjo būti monetos, neaišku. Greičiausiai ne lietuviškos, o bendravalstybinės, skirtos ATR. O 1795 metais trims kaimyninėms imperijoms – Rusijos, Austrijos ir Prūsijos okupavus LDK ir Lenkiją, senieji pinigai kol kas buvo palikti kursuoti. Tiesa, Rusijai atitekusioje dalyje ATR laikų monetos kursavo bene ilgiausiai – net iki 1840 m. O va popieriniai ATR pinigai, išleisti tik per 1794 m. sukilimą, jį numalšinus iš karto tapo beverčiais. Bet užtat dabar juos medžioja viso pasaulio numizmatai.