Kruvinasis baronas, kuris gelbėjo budizmą: ypatingas sadizmas baugino net visko mačiusius

Iš rytų – šviesa? Ex oriente lux – iš Rytų šviesa. Tai tiesa – nes saulė teka būtent rytuose. Ir tai yra VIENINTELĖ šviesa iš rytų. Visa kita – tamsa. Daugiau jokia kita šviesa iš ten nepareina. Įvairios Rytų kultūros, mokymai ir netgi labiau – pseudomokymai – buvo ir tebėra įvairių garbintojų įvardijami kaipo „šviesos, civilizacijos ir dvasingumo šaltiniai“. Ką gi – šviesos ir kultūros gali rasti bet kur – ir Vakaruose, ir Rytuose, ir Šiaurėje, ir netgi Pietuose. Lygiai kaip visose tose geografinėse kryptyse gali rasti ir prievartos bei tamsos. Bet kad būtent iš Rytų pareitų kažkokia ypatinga, stebuklinga „šviesa“, kažkokia pasaulį gelbėsianti idėja, tai yra tik saloninių filosofų išmintijimai (tiesa, turintys gilią tradiciją).

Žmonėms visais laikais juk patiko ir patinka visa, kas paslaptinga, neįprasta, mistiška... Tai natūralu – juk pasakų poreikis sulig vaikyste nesibaigia, tik užaugus dažniausiai gėda tai pripažinti, taigi – pasakos keičiamos „suaugusiškomis“ idėjomis, mitais, kultais ir t. t. Tai nėra taip jau nekalta ir naivu, kaip kad gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Aišku, didžioji dauguma „Rytų“ žavesio neperžengia salonų (virtuvių) ribų, bet kartais nutinka taip, kad visokios blavatskajos, agnijogos ar „gyvosios etikos“ uždega širdis bebaimiams, bet kokia kaina siekiantiems savo tikslo ir tvirtiems kaip uola sadistams.

Bene ryškiausias pavyzdys tokio praktiko, labiausiai realybėje sugebėjusio įgyvendinti „eurazijiškumo“ idėją, buvo baronas Ungernas (pilnas vardas – Robertas Nikolausas Maximilianas Freiherris von Ungernas-Sternbergas), dar vadintas „Dykumų valdovu“, taip pat „Kruvinuoju baronu“, Mongolijoje iki šiol garbinamas vos ne kaip šventasis. Riterių, piratų ir magų palikuonis.