Mažosios planetos – asteroidai
Tarp Jupiterio ir Marso esantis platus tarpas Saulės sistemą daliją į dvi dalis. Šiame tarpe skrieja daugybė mažų planetų, vadinamų asteroidais. Daugumos asteroidų skersmuo nesiekia 500 km. Pats didžiausias žinomas asteroidas yra Carera. Jo skersmuo siekia 1000 km. Kadangi šį asteroidą atrado sicilietis, Careros vardu jis buvo pavadintas Scicilijos globėjos Careros garbei. 2006 metais astronomai šį asteroidą susitarė priskirti nykštukinių planetų klasei. Kiti didžiausi žinomi asteroidai yra Vesta, Paladė, Junona bei netaisyklingos formos Erotas. Asteroidas Vesta yra ryškiausias iš visų ir jį danguje kartais galima įžiūrėti net plika akimi.
Ne visi asteroidai yra susibūrę į minėtą tarpplanetinę juostą. Vienas iš tokių yra Erotas, kuris klajoja po Saulės sistemą kartais įsibraudamas į Marso orbitą, o kartais praskriedamas visai netoli Žemės. Erotas yra mažas, pailgas asteroidas, kurio dydis siekia apie 400 kvadratinių kilometrų. Kitas Saulės sistemoje žinomas klajojantis asteroidas yra Hermis. Jo skersmuo tesiekia 1 km. Prieš 83 metus Hermis pro Žemę buvo praskriejęs tik du kartus didesniu nuotoliu nei Mėnulis.
Pro teleskopą stebimi asteroidai atrodo visai kaip žvaigždės ir tik jų judėjimas danguje parodo tikrąją jų prigimtį. Asteroidai patys šviesos neskleidžia, o tik atspindi Saulės šviesą. Vienintelis būdas juos atpažinti tai kasnakt stebėti jų judėjimą dangaus fono atžvilgiu. Iš ko sudaryti asteroidai kol kas tiksliai nėra žinoma. Tačiau tyrinėjant du Marso palydovus Fobą ir Deimą, kurie kaip spėjama yra Marso traukos pagauti asteroidai, buvo nustatyta, kad pagrindinė juos sudaranti medžiaga gali būti anglis.
Saulės sistemoje esančio asteroidų žiedo kilmės versijos yra dvi. Viena jų teigia, kad asteroidų žiedas galėjo atsirasti, kai prieš tai tarp Jupiterio ir Marso buvusi penktoji planeta susidurdama su kitu kosminiu kūnu subyrėjo į daugybę skeveldrų. Kita versija teigia, kad asteroidų žiedas gali būti taip ir nesusiformavusi planeta, kuriai tai trukdė padaryti stipri Jupiterio trauka. Verta pažymėti, kad net jei visi asteroidų žiede esantys asteroidai susijungtų į vieną kūną, jis būtų mažesnis nei Mėnulis.
Ilgauodegės kometos
Kometos – tai kiti Saulės sistemos nariai, kurie turi didelę, ryškiai švytinčią galvą bei ilgą uodegą. Kometą sudaro galva, uodega ir branduolys. Kometos galva ir uodega atsiranda tik šiai priartėjus prie Saulės. Tuo metu Saulės spinduliai pradeda garinti kometos branduolyje esantį ledą kol šis virsta dujomis. Kometos galva ir uodega yra sudarytos iš šių dujų. Kometa pati nešviečia, o tik atspindi Saulės šviesą. Dujinė kometos uodega būna nukrypusi į priešingą nuo Saulės pusę. Nuo Saulės tolstanti kometa juda uodega pirmyn. Manoma, kad taip yra dėl to, jog kometos uodega būdama lengvesnė už branduolį, Saulės vėjo yra stumiama greičiau nei juda pats branduolys. Tolstanti nuo Saulės kometos uodega išnyksta, tuomet kometa tampa nebematoma.
Tiksli kometų kilmė nėra žinoma. Viena hipotezė teigia, kad už Saulės sistemos ribų yra didelis kometų debesis, kuriame pavienės kometos pakeisdamos savo skriejimo trajektoriją įskrieją į Saulės sistemą. Kai kurios kometos Saulę apskrieja ir į pradinį savo orbitos tašką grįžtą per keletą metų. Šiuo atveju tokia yra Enkės kometa. Kitų kometų, tokių, kaip Halio kometa, skriejimo periodas užtrunka kelias dešimtis metų. Halio kometa yra pakankamai ryški, kad ją būtų galima stebėti plika akimi. Nors santykinai kometa nėra didelis objektas, kai kurios jų priartėjusios prie Saulės tampa už ją didesnės ir danguje būna matomos net dienos metu. Tai įvyksta labai retai ir netikėtai.
Kometos uodegą sudaro iš branduolio srūvantys garai ir dulkės, todėl jos branduolys nuolat mažėja. Dėl šios priežasties kai kurios prie Saulės priartėjusios kometos išnyksta arba suskyla į kelias dalis. Taip atsitiko ir Vestfalio kometai, kai ši 20-to amžiaus pradžioje priartėjusi prie Saulės išnyko. Bielos kometa 19-to amžiaus pabaigoje priartėjusi prie Saulės suskilo į dvi dalis ir kitą kartą, kai apskriejusi savo orbitą grįžo prie Saulės, jau buvo matoma kaip dvinarė kometa. Dar kito karto sugrįžimo metu ją buvo galima išvysti kaip meteorų lietų.
Krintančios žvaigždės – meteorai ir metoritai
Meteoras – tai greitai judantis šviesos taškelis, kuris už savęs palieka ilgą, švytinčią uodegą. Meteorą greičiau reikėtų suvokti kaip reiškinį, o ne kaip objektą. Meterorą dažnai sukelia maža, mažesnė nei smėlio smiltis, dalelė, kurią galima pamatyti tik tuomet, kai ši įskrieja į Žemės atmosferą. Jos įskriejimo greitis gali siekti daugiau nei 70 km/s. Ši dalelė yra vadinama meteoriniu kūnu. Į atmosferą įskriejusį meteorinį kūną veikia didžiulė trintis, nuo kurios jis dažniausiai suyra nepasiekęs žemės paviršiaus. Dangaus skliaute matomas pailgas šviesos ruožas, tai ne meteorinio kūno reakciją į atmosferą, bet atmosferos reakcija į šią greitai skriejančią dalelę.
Meteorų kilmė tiksliai nėra žinoma, bet spėjama, kad tai suirusių kometų liekanos. Šią teoriją patvirtina 19-tame amžiuje suirusi Bielos kometa, kurios vietoje atsirado meteorų srautas. Meteorų lietūs įvyksta tuomet, kai Žemė skriedama aplink Saulę įskrieją į meteorinių kūnų telkinį. Meteorų lietūs gali būti reguliarūs arba atsitiktiniai. Meteorus geriausia stebėti rupjūčio mėnesį. Vienas iš žinomiausių kasmetinių moteorų lietų yra Persidai. Jį galime stebėti nuo liepos 25 d. iki rugpjūčio 18 d.
Visi meteoriniai kūnai, kurie įskrieję į Žemės atmosferą nesuirę nukrito ant žemės paviršiaus yra vadinami meteoritais. Dažniausiai meteoritai būna akmeniniai, akmeniniai-geležiniai ar aerolitai. Pasaulyje žinomiausias meteoritas yra Mekos Šventasis akmuo. Didžiausias 31 toną sveriantis metoritas eksponuojamas Niujorko Heideno plantariume. Arizonoje esantis Velnio krateris yra nukritusio meteorito pasekmė.