1914 m. pabaigoje Rusijos piliečių repatriacija iš Vokietijos baigėsi. Nepatekę į ją ilgam įstrigo priešo šalyje. Dalis jų galėjo gyventi pasirinktoje Vokietijos vietoje, tiesa, apribotomis teisėmis – numatytu laiku registruotis policijoje ir tik su jos leidimu išvažiuoti trumpam kur kitur. Kiti gi pateko į internuotų asmenų stovyklas, kur neretai laikyti su karo belaisviais. Koks buvo jų gyvenimas, galima įsivaizduoti iš Pirmąjį pasaulinį karą Vokietijoje praleidusio rusų rašytojo Konstantino Fedino vieno apsakymo citatos: „Lageriai buvo pasmerktųjų telkiniais, kuriuos vokiečiai vis guosdavo viena ir ta pačia dainele – jums čia gerai, o kaip mūsiškiams Sibire?“
Kaip tas „gerai“ atrodė, galima patirti iš JAV lietuvių – Jono Mikolainio, Magdalenos Panišukaitės ir Zuzanos Zalogienės, ištrūkusių iš vienos tokios stovyklos Magdeburgo pilyje pasakojimų išeivių spaudoje Pirmojo pasaulinio karo metais.