Tai gerai iliustruoja šie posmai: – „Kaip įkūnytoji siela, būdama dar šiame kūne, visą laiką keliauja iš vaikystės į jaunystę ir senatvę, taip ir po mirties ji pereina į naują kūną. Tokie pokyčiai blaiviai mąstančio žmogaus neklaidina“ (Bhagavadgyta 2.13). – „Kaip žmogus užsivelka naujus drabužius, nusimetęs sudėvėtus, taip ir siela gauna naujus materialius kūnus, palikusi senus ir nebenaudingus“ (Bhagavadgyta 2.22). Vedų tekstuose yra itin daug informacijos ir pavyzdžių padedančių suvokti reinkarnacijos teoriją ir jos procesus. Tačiau šį kartą pradėsime nuo mūsų laikų. Pabandykime peržvelgti – ką apie reinkarnaciją gali pasakyti šiuolaikinio vakarų mokslo pasiekimai.
Pirmiausiai aptarkime patį terminą
Lotyniškas terminas „reinkarnacija“ (lot. reincarnatio) pažodžiui reiškia „sugrįžimas į kūną“, arba dar grubiau verčiant – „grįžimas atgal į mėsą“, turint omenyje, kad dvasia arba siela vėl gauna kūną sudarytą iš kaulų ir mėsos. Tuo tarpu originalus, ankstesnis terminas, kilęs iš rytų skamba daug neutraliau: punaḥ janma (sanskritu) – „vėl gimti“. Bet kuriuo atveju šie terminai kalba apie tai, jog po mirties, siela arba asmenybės sąmonė gyvena toliau.
Ką sako mokslas?
Tipinis atsakymas – „nieko nesako, nes nėra mokslo krypties kuri užsiimtų tokiais tyrimais“. Bet pasirodo – tokia kryptis yra ir tyrimai vyksta. Dar tiksliau – tokia kryptis atsirado netyčia.
Medicinos mokslų daktaras, psichiatras Janas Stivensonas (Ian Pretyman Stevenson, 1918–2007) tapo pirmuoju oficialiu reinkarnacijos fenomeno tyrėju šiuolaikinio mokslo pasaulyje. Dirbdamas Virdžinijos valstijos medicinos universitete, šiems tyrimams jis skyrė daugiau nei 40 metų, iki pat savo gyvenimo pabaigos. Toliau šį darbą tęsia jaunesnis Jano Stivensono kolega – Džimas B. Takeris (Jim B. Tucker). Abu mokslininkai yra išleidę nemažai knygų, pateikiančių jų tyrimų medžiagą reinkarnacijos tema. Kai kurios iš knygų tapo bestseleriais.
Kaip prasidėjo ir kaip vyksta reinkarnacijos tyrimai?
Maždaug XX amžiaus viduryje vaikų psichiatrai pastebėjo tendenciją, kad kai kurie pas juos besikreipiantys tėvai kalba apie keistus savo 4–5 metų vaikų pasakojimus. Vaikai pasakoja apie save, kaip apie suaugusius, kurie turėjo šeimas, vaikus, namus, darbus, bet po to pakliuvo į avariją ar žuvo kitomis aplinkybėmis ir tapo vėl maži vaikai. Dauguma sveiko proto žmonių nekreiptų dėmesio į tokias vaikų kalbas ir priskirtų jas eilinėms vaikiškoms fantazijoms. Tačiau psichiatrijos mokslininkai, pastebėję pasikartojančius tokių pasakojimų motyvus nusprendė pasigilinti. Ir – eureka! Detaliau apklausus vaikus paaiškėjo, kad kartais įmanoma sužinoti daugiau apčiuopiamų detalių: kokie buvo jų vardai prieš mirtį, kokie buvo jų artimųjų vardai, kur jie gyveno, ką veikė ir taip toliau...
Mokslinikai įsitikindavo, kad vaikai tikrai negalėjo sužinoti šių detalių iš kažkur kitur, o tuomet patikrindavo jas realybėje. Vaikai, nuvežti į atrastas vietas – jas atpažindavo. Taip pat atpažindavo kai kuriuos žmones, aplinkos detales, ar prisimindavo įvykius kurių negalėjo žinoti niekas kitas, tik anksčiau tenai gyvenęs ir miręs žmogus, su kuriuo dabar save tapatino mažas vaikas.
Skeptikai ir faktai
Tyrimams vadovavusių mokslininkų kolegos žiūrėdavo labai skeptiškais. Jie reikalaudavo papildomų patikrinimų ir didesnio kiekio tiriamų atvejų. Pradžioje buvo 10 atvejų, po to 20, 30... Galiausiai tyrimas peraugo į tarptautinį mastą, neapsiribojant kažkuria viena kultūra ar vieno tikėjimo žmonėmis.
Panašių bylų susikaupė kelios dešimtys tūkstančių, o iš jų – daugiau nei dešimt tūkstančių su apčiuopiamais ir patikrintais parodymais. Tyrimo pradininkas Janas Stivensonas ir dabar tyrimą Virdžinijos universitete tęsiantis J. B. Takeris padarė praktiškai viską, kas buvo jų mokslo srities galimybėse, ir dar daugiau. Jie ir kiti tyrėjai išsaugojo nešališkų mokslininkų poziciją, tačiau pripažino, jog labiausiai tikėtinas šių reiškinių paaiškinimas yra tai, jog reinkarnacija iš tikro egzistuoja.
Mokslininkai, bandydami apibendrinti tūkstančių tyrimų medžiagą, pastebėjo tokias įdomias pasikartojančias detales:
– Vaikų prisimenančių savo praeitus gyvenimus amžius vyrauja nuo 3 iki 7,5 metų. Vėlesniame amžiuje vaikai dažniausiai nebepamena apie ką pasakodavo vaikystėje.
– 66 procentai ištirtų vaikų pasakojo atsimenantys smurtinę ar kitokią tragišką savo žūti praeitame gyvenime.
– Jeigu ant vaiko kūno yra įgimtų žymių – jos dažnai atitinka mirties aplinkybėse atsiradusias žymes ant velionio, su kuriuo vaikas save tapatina, kūno.
– Išaiškinama daug panašumų tarp vaiko ir velionio: atsikartoja charakterio bruožai, įpročiai, nusistatymai, išvaizdos detalės...
– 90 procentų ištirtų atvejų rodo, kad vaiko lytis sutampa su mirusio žmogaus lytimi.
– Intervalas nuo mirties iki sekančio gimimo vyrauja nuo 16 mėnesiu iki 4.5 metų.
Kodėl žinios apie reinkarnaciją neplinta masiškai? O gal plinta?
Nuo pat tyrimo pradžios buvo pastebėta, kad didelė dalis žmonių ir netgi mokslininkų, darydami galutines išvadas remiasi ne faktais, o savo jau turimais įsitikinimais. Jeigu žmogus užaugo aplinkoje, kurioje reinkarnacija yra laikoma akivaizdžiu ir visuotinai priimtu fenomenu, arba ši tema atitinka jų interesus ir patirtis, tuomet toks žmogus ir be daugybės įrodymų priima naujų tyrimų faktus. O tie, kurie užaugo netikėdami į sielą ar jos atgimimą – jų neįtikina jokie argumentai, netgi moksliškai pagrįsti. Kiek bebūtų pateikiama naujų įrodymų, daugybė žmonių vis tiek lieka nusiteikę skeptiškai ir laukia kol bus dar daugiau įrodymų, arba kol atsiras daugiau medžiagos paneigimo galimybei.
Taigi, viskas susiveda į žmonių pasaulėžiūrą. Reinkarnacijos tyrėjai pripažino, kad turėti įrodymus dar nėra viskas. Juos perduoti visuomenei ir pateikti žmonėms suprantama kalba – yra galbūt netgi dar sunkesnis darbas. Dėl šios priežasties mokslininkai paskelbė savo atvirą kreipimąsi į visą mokslo, kultūros ir žiniasklaidos pasaulį, kviesdami gilintis į jau turimą informaciją ir bandyti ją perteikti plačiajai visuomenei. Šis kreipimasis neliko nepastebėtas ir pasaulyje ėmė daugėti knygų, straipsnių, televizijos laidų ir filmų, kurie paremti arba įkvėpti reinkarnacijos tyrimų medžiaga.
Žymiausi filmai išimtinai gvildenantys reinkarnacijos temą yra „Yesterday's Children“ (2000 m.), „I Orgins“ (2014 m.), „Little Buddha“ (1993 m.) ir kiti. Tiesa, filmuose netrūksta ir pačių autorių fantazijos (kaip „I Orgins“). Kai kurie autoriai originaliomis idėjomis skatina bent jau susimąstyti apie reinkarnacijos tikimybę ir ja pasidomėti. O pirmasis paminėtas filmas („Yesterday's Children“) yra realaus žmogaus biografija, kurioje nepalikta vietos fantazijai, tačiau siužetas ne ką mažiau stebinantis nei fantastinių filmų.
Pabaigai
Reinkarnacijos fenomeno tema yra per daug plati ir daugiapusė, kad būtų galima sutalpinti į vieną straipsnį. Kitą kartą bandysime apžvelgti subtilesnes detales, kurias atskleidžia senieji Vedų tekstai, kalbėdami apie reinkarnaciją. O šį kartą visiems linkiu geros dienos bei vakaro su filmais ar laidomis apie reinkarnaciją, kurių galbūt dar nematėte, bei kviečiu komentaruose pasidalinti savo pamąstymais straipsnio tema.