Netikėta romano „Aukso veršis“ atomazga: leitenanto Schmidto sūnus gyveno Vilniuje, Universiteto g. 9

Apie leitenanto Schmidto sūnus mes žinome iš vienintelio literatūrinio šaltinio, tai yra iš I. Ilfo ir V. Petrovo romano „Aukso veršis“. Nepamirštamieji romano personažai Šura Balaganovas, Panikovskis ir netgi pats Ostapas Benderis gerai išmanė sunkų ir nedėkingą versliuką pasivadinti leitenanto Schmidto sūnumi ir taip pelnyti rūstų kasdienį maisto davinį. Po bolševikinę Rusiją malėsi šimtai tokių sūnų. Anekdotiška istorija, bet, kiek pamenu, pagal visuotinę Sucharevo konvenciją Vilnius nepateko į leitenanto Schmidto sūnų pasidalintas teritorijas, kur būtų galima saugiai maitintis ir kitaip maloniai egzistuoti. Vilnius tuomet priklausė Lenkijai.

Tačiau iš pradžių šiek tiek apie patį leitenantą Schmidtą. Revoliucijos ant savo bangų keterų į paviršių iškelia keisčiausius personažus. Visoje revoliucinių veikėjų plejadoje Piotras Schmidtas, ko gero, buvo labiausiai nučiuožusiu stogu. Visą gyvenimą jį traukė iš viena po kitos sekusių bėdų jo dėdė įtakingas Rusijos karo laivyno admirolas ir senatorius. Schmidtas patirdavo nervinių sutrikimų, tai išeidavo iš karinio laivyno, tai grįždavo, užplukdydavo laivus ant seklumų, vedė prostitutę Dominikiją perauklėjimo tikslais, su kolegomis konfliktuodavo ir kitais visais protinio susirgimo nulemtais būdais išreikšdavo savo netinkamumą gyvenimui laivyne. 

Vis tik dėdė buvo kietas ir įtakingas. Ir taip susiklostė, kad per 1905 metų revoliuciją būtent Schmidtasbuvo Odesoje, kariniame laivyne, ir ten galėjo nuoširdžiai pasiautėti. Schmidtas kalbėjo mitinguose, tampėsi ištiktas nervinių traukulių ir todėl buvo išrinktas paprastų matrosų savo lyderiu. Nes labai išgyvena dėl revoliucijos. Ir vis dar leitenantas, nors pagal ištarnautus metus derėjo tapti antrojo rango kapitonu.