Šimtmečiais kometos kėlė pagarbią baimę. Su jų pasirodymu buvo siejami karai, badmečiai ar kiti žmoniją sukrečiantys įvykiai, bet šiuolaikinis mokslas leidžia atsipūsti. Dabar kometos pasirodymą galime traktuoti kaip retai rodomą spektaklį, į kurį nereikia pirkti bilietų. Pasigrožėti uodeguota žvaigžde galima giedrą vasaros naktį po vidurnakčio pažvelgus į šiaurę.
Šiuolaikinė astronomija nesudėtingai aiškina visas kometų pasirodymo aplinkybes, bet vis tiek negalime traktuoti šio įvykio kaip eilinio. Saulės sistemoje klaidžioja daugiau nei 6600 jau atrastų kometų. Manoma, kad panašių į jas kūnų Saulės sistemos paribiuose gali būti milijardai. Todėl kiekviena mums pasirodžiusi kometa yra ypatinga ir kiekvieną kartą nusipelno aplodismentų.
Plika akimi regima kometa statistiškai pasirodo kas 10–15 metų. Paskutinį sykį ypač ryškiai švytėjo Maknauto kometa 2007-aisiais, bet Lietuvoje daugelis apie ją apskritai nėra girdėję. Ši kometa buvo matoma tik Pietų pusrutulyje. Paskutinė kometa įžymybė mūsuose iki šiol buvo Heilo-Bopo vardą gavusi kosmoso klajūnė, visu gražumu pasirodžiusi 1996–1997 metais. Per šį laikotarpį buvo ir daugiau matomų kosmoso viešnių, bet nė viena taip aiškiai nespindėjo.
Beje, labai lengva įvertinti, kokį technologinį šuoliuką išgyvenome per tuos kelis dešimtmečius. Anuomet kometų nuotraukas daugiausia darė profesionalai, ir jų buvo mažai. „Neowise“ jau dabar yra daugiausia kartų nufotografuota kometa žmonijos istorijoje. Norint gauti ryškų jos atvaizdą tikrai prireiks kokybiškos fototechnikos ir patirties fotografuojant naktį, bet paprastą nuotrauką telefonu gali pasidaryti kiekvienas.
Nors astronomijoje paprastai operuojama tiksliais skaičiais ir daugelį dangaus kūnų parametrų galima prognozuoti visiškai tiksliai, kometos matomumui įtakos turi ne tik jos atstumas nuo Saulės ar Žemės. Ne visada aišku, kaip nedidukas kometoidas ims elgtis priartėjęs prie Saulės.
Tipiškoje kometos struktūroje matyti šviesus branduolys, pats kometos kūnas. Branduolį supa į pakraščius silpnėjanti skraistė, arba koma, kartu jie vadinami kometos galva. Nuo jos tęsiasi šviesus šleifas – kometos uodega. Kometos branduolys – tai vos kelių ar keliasdešimties kilometrų dydžio luitas, sudarytas iš sušalusių dujų, dulkelių bei stambesnių metalinių ir akmeninių dalelių. Kol toks mažas kūnas yra toli nuo Saulės, jo nematyti. Artėjant prie Saulės šilumos paveikti branduolio ledai pradeda garuoti, ryškėja kometos skraistė. Šviesos slėgio ir Saulės vėjo veikiama kometos galvos medžiaga nutįsta į priešingą Saulei pusę – atsiranda uodega, kartais net kelios. Kometa visiškai subręsta būdama savo orbitos perihelyje – arčiausiai Saulės.
„Neowise“ savo brandą pasiekė liepos 3 dieną. Kometų galvos skersmuo gali išaugti iki 1–2 milijonų kilometrų, o uodega – nutįsti net iki 150 milijonų kilometrų. Skaičiuojama, kad „Neowise“ uodegos ilgis gali siekti 16 milijonų kilometrų. Stebint „Neowise“ plika akimi, pro žiūroną ar tiesiog nuotraukoje, verta bent pamėginti įsisąmoninti realų šio objekto mastelį.
Danguje pasirodantys reiškiniai nuo seno kėlė ne tik susižavėjimą. Dažniau tai buvo didžiulio susirūpinimo priežastis. Pasirodžius „Neowise“, mistifikuoti gamtos reiškinius linkę žemiečiai turbūt apskritai nenustebo. Šių metų pasaulio įvykių kontekstas toks, kad linkusiems į metafizinį gamtos reiškinių aiškinimą minėta kometa – tik dar vienas įrodymas, kad pasaulis priėjo liepto galą. Istorinė tokių aiškinimų pirmtakė, Halio kometa, nervus žemės gyventojams gadina jau keletą tūkstantmečių.
Halio kometa kitokia nei „Neowise“. Ji priklauso periodinių kometų grupei ir pasirodo vidutiniškai kas 76 metus. Paskutinį sykį pro mus praskriejo 1986-aisiais, kitą kartą turėtų būti matoma 2061 metais. Paminėta dar 240 metais prieš Kristų, vėliau ji nuolat atsidurdavo metraštininkų kronikose. XVIII amžiaus pradžioje astronomas Edmundas Halis, stebėjęs kometą 1682 metais, iškėlė hipotezę, kad tai yra ta pati kometa, kuri buvo stebėta 1531 ir 1607 metais. Halis numatė, kad kitą kartą kometa pasirodys 1758 metais. Pats mokslininkas dar vieno kometos pasirodymo nesulaukė, bet ji grįžo numatytu laiku ir buvo pripažinta pirmąja periodine kometa.
Lietuviškoje tautosakoje daugiausia minimi trys kometų pavadinimai: dangaus rykštė, šluotžvaigždė ir žvaigždė su uodega, o apokaliptinių pranašysčių, susijusių su kometomis, – nors vežimu vežk. L. A. Jucevičius 1846 metais rašė, jog, kaip tiki lietuvių liaudis, uodeguotosios žvaigždės, kurias vadina „Dievo rykštėmis“, pasirodančios prieš dideles žmonijos nelaimes, dažniausiai – prieš karą, taip pat – prieš badą, marą ir kitas negandas. Tokios „žvaigždės su šluota“ nuo žemės nušluojančios daug žmonių, todėl senieji sakydavo – „su šluota žvaigždė pasirodė, visa ir iššluos“.
Gilios analizės čia nereikia. Žmonių gyvenimas visada buvo sunkus, o didelių nelaimių įvykdavo su kometomis ar be jų. Grupė „Antis“ apie Halio kometos keliamą baimę yra sukūrusi ironišką dainą: „Juokiasi davatkos / Niekas netikėjo / Nutaikyta į Žemę / Kometa Haleo / Pakilo jėzuitai / Mušasi krūtines / „Žemėje gyvenam / Dienas paskutines.“ Jaučiantiems nerimą dėl pasirodžiusios kometos, verta prisiminti puikiai išreklamuotą, bet taip ir nepasitvirtinusį 2012 metų pabaigos scenarijų. Romantiškiems optimistams „Neowise“ kaip tik gali tapti įkvėpimo ir tikėjimo nauja pradžia šaltiniu.
Kometos stebėjimą šiais laikais daugelis traktuoja kaip ypatingą patirtį. Nepaisant viso mokslinio žinojimo, šis reginys turi kažką trapiai egzistenciško. Stebėdamas uodeguotąją žvaigždę žiūrintysis stoja į akistatą su mus supančio kosmoso didybe. Puiki proga pamiršti žemiškus rūpesčius ir vaikiškai nustebti.
Prognozuojama, kad „Neowise“ bus matoma iki liepos pabaigos. Naktys tampa vis tamsesnės, todėl, tikėtina, kometa artimiausiu metu bus dar ryškesnė. Tereikia sulaukti mažai debesuotos nakties, rasti vietą su atviru horizontu į šiaurės pusę ir stebėti dangų. Po vidurnakčio nedideliame aukštyje virš horizonto turėtų išryškėti naujoji kosminė gražuolė.