Suklastota istorija: nutylėtos civilių žudynės, pilni grioviai lavonų. Kaip Raudonoji armija „vadavo“ Mažąją Lietuvą

Šalia kelio Jurbarkas–Šilutė ties Usėnais (Šilutės r.) iki šiol stovi ištisa ąžuolinių krikštų ir lietuviškų prieverpsčių kompozicija. Netoliese po geltonais rudeniniais lapais kėpso betoninė konstrukcija su granitine plokšte, kurioje iškaltas tekstas: „Šiose vietose 1944 metų spalio mėnesį 16-tos lietuviškosios divizijos kariai kovėsi su vokiškųjų fašistų kariuomene už Žemaitijos išvadavimą“. Keistoka, kodėl tekste minima Žemaitija? Juk nei Usėnai, nei Šilutė, nei visas Klaipėdos kraštas nei anuomet, nei dabar nepriklausė šiam etnografiniam Lietuvos regionui?

Tai, kad memorialas Usėnuose sukurtas 1976 m., nieko nepaaiškina. Nenuostabu, kad sovietinės okupacijos metais norėta ištrinti tuomet Vokietijai priklausiusios Mažosios Lietuvos terminą. Bet prieš 14 metų ši viena buvo rekonstruota. Tai liudija greta esanti dar viena granitinė lenta, kurioje iškaltas užrašas: „Memorialas atnaujintas 2007 metais už Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje lėšas“. Kodėl tuomet nebuvo pakoreguotas istoriją klastojantis užrašas? Mitai, tapę tikrove. Juk savaip interpretuoti būtus ir išgalvotus istorinius įvykius – sena Rusijos imperijos tradicija, kurią perėmė Sovietų Sąjunga ir tęsia Rusijos Federacija.

Melas kiekviename sakinyje, prasimanymai ir išgalvotų istorijų bei sakralizuotų mitų pavertimas istorine dogma.