Tamsiųjų Pilsudskio reikalų parankinis: nuo Vilniaus užėmimo prasidėjo jo gėdos kelias

Generolų būna visokių. Daug generolų garbę ir šlovę laimi atvirame mūšyje. Kiti generolai susiveikia aukštas pareigas, bet praranda garbę nešvariuose tamsiuose reikaluose. Bandysime praskleisti paslapties šydą nuo vieno generolo biografijos, kuris niekšiškai pasielgė su Lietuvos sostine, pats būdamas senos garbingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų giminės atstovu. Ir vardas visai gražus to generolo. Laikas jau jį pavadinti vardu ir pavarde – Liucijanas Želigovskis (Lucjan Želigowski).

Biografija

Gimė Ašmenoje 1865 metais. Tėvas Gustavas (Gustaw) dalyvavo 1863 metų sukilime. Abu tėvai buvo ištremti į Sibirą ir iš ten negrįžo. Liucijaną išauklėjo teta. Vilniuje jis baigė klasikinę gimnaziją, kuri veikė uždarytojo Vilniaus universiteto patalpose. 

Norėtųsi pasakyti, kad kartojo arba bent turėjo galimybę pakartoti tos pačios gimnazijos auklėtinio Juzefo Pilsudskio kelią – kovojo su carizmu, sėdėjo kalėjime, vargo tremtyje. Tačiau Želigovskio kelias buvo kitoks. Jis kaip bajoras pasirinko karinę karjerą. Ir nuėjo tarnauti į tą kariuomenę, nuo kurios kentėjo jo tėvai, – į Rusijos.