Šūviai blyksėdavo tik holivudiniuose filmuose, apie bankų plėšimus pasakodavo tik sugrįžę iš Amerikos. Tad daugelis nė neaptikėjo tuo, ką mato, netgi pagalvojo, jog į banką vyras užsuko po kokio nors kaukių baliaus ir pokštauja, nes kaukė, kurią dėvėjo, tikrai labiau priminė kokios nors operos herojaus – juoda su lengvo audinio pakudre. Tarsi į banką būtų užsukęs pats Operos Fantomas iš rašytojo Gatono Leroux novelės. Todėl banko direktorius Berenšteinas tiesiog paklausė: „Što nam dielatj?“.. („Ką mums daryti?“ – rus.)
Bet grįškime bent pusvalandžiu atgal.
Tą rytą 5-osios nuovados eilinis policininkas Dionizas Stasiukonis, toks „mizernos“ išvaizdos pareigūnas, miesto ligoninėje aplankęs švogerį, pėsčiomis pėdino Vilniaus gatve. 1926 m. buvo baigęs žemesniąją policijos mokyklą, bet tarnyboje buvo jau šešti metai.