Plati Europos koalicija: Anglija, Prancūzija, Sardinija (na tik dėl sąrašo platumo bei grožio) kartu su Turkija, kuri anuo metu jau buvo „Europos ligonis“, susivienijo prieš Rusijos agresyvią politiką. Kitos ano meto galybės – Prūsija bei Austrija – buvo pasiruošusios bet kada pulti Rusiją. Nors oficialiai – kol kas neutralios.
Karas prasidėjo padoriu Rusijos pretekstu apsaugoti stačiatikių šventoves Palestinoje nuo turkų engimo. Na, šitą jie moka – bet kokį karą padaryti šventu. Tačiau Rusija tada apsiskaičiavo. Po Napoleono sutriuškinimo taip ir liko didingoje, visą Europą kardu perskrodusio milžino, pozoje. Besimėgaudama pergale pražiopsojo techninę pažangą. O techninė pažanga šuoliavo milžiniškais žingsniais. Europos armijos apsiginklavo naujais šautuvais – graižtviniais, arba kitaip štuceriais. Palyginus su lygiavamzdžiais šautuvais, štuceriai buvo absoliutus žingsnis į priekį. Taiklaus šaudymo nuotolis – dvigubai ilgesnis nei lygiavamzdžio. Net rusai jau buvo pradėję bandomosiomis partijomis pirkti graižtvinius šautuvus, bet menkai, po kelis šimtus divizijai. Taigi, Rusija planavo užmėtyti kepurėmis ir nušluoti rankovėmis bet kokį priešą. Kažką primena, ar ne? O kaip iš tikrųjų vyko karas be fantazijų?