Avansu patikėkime ir atidžiai paskaitykime visą įrašą, idant sužinotume, kas „fašizmo idėjinį paveldą“ sudaro: didžiai įdomu, jei būtent Lietuva pasirodytų besanti fašizmo pažadėtoji žemė – tokia fašistinė savomis svajonėmis ir atodūsiais, kad Vokietija su Italija tyliai rūko kamputyje (jos tik laikinai patikėjo save valdyti fašistams, vėliau pamatė ir apgailėjo savo klaidą, o štai Lietuva fašistinė YRA, stabiliai, be atgailos, visai nepriklausomai nuo to, kas valdo). Pvz., argi nepopuliarus vyresnėje kartoje nusivylimo šūkis „Ne už tokią Lietuvą kovojome“? Populiarus. Girdėtas. Tai va (sako B. Gailius), štai jums ir įkaltis (jei skaitote stovėdami, tai dabar atsisėskite): jis gi fašistinis! Kokiu būdu? – paklausiau tiesiai autoriaus. Net jeigu „ne už tokią“ kažkieno lūpose išties reiškia „O mes tikėjomės Trečio Reicho“, kaip pati frazė „ne už tokią“ numato būtent šitą konkretų turinį, užuot bet kokio? Nes priešina idealybę realybei, – gavau atsakymą (laimei, tą akimirką jau sėdėjau).
Taip sužinojau, kad „fašistas“ šioje vartosenoje žymi nebe vienos istorinės ideologijos šalininką, o kur kas daugiau, kur kas plačiau ir kur kas neapibrėžčiau: realybės kritiką, alternatyvų modeliuotoją, utopistą, eskapistą, idealistą, revoliucionierių ar tiesiog žmogų, kurio lūkesčiai neišsipildė ir jis dėl to liūdi. Potencialiai – tiek kiekvieną mąstytoją, tiek kiekvieną bambeklį. Čia tik pradžia, it gets better: „fašizmo paveldą“, B. Gailiaus manymu, sudaro penkios idėjos (kiekviena jų – pakankamai fašistinė atskirai, bet Lietuvoje bujoja visos penkios!).
Pirmoji: „Tautos mobilizavimo idėja, kuri kyla, kai istorija matoma kaip nuolatinė kova. Tada laikas ir erdvė atrodo kupini iššūkių, kuriuos atlaikyti gali tik susitelkusi visuomenė“. Kitaip tariant, idėja, kad egzistuoja populus (demos, we the people), t.y. steigiamoji idėja tiek modernios nacionalinės valstybės, tiek antikinės Romos, tiek Baltijos kelio, tiek Jahvės į tautą suminkyto ir per visą Senąjį Testamentą iki šiol aistringai su priešais kovojančio Izraelio (arba kriterijus blogas, arba fašistai sugriovė SSSR ir įkūrė Izraelį).
Antroji: „Profesionalaus valstybės valdymo ar tiesiog valdančiosios klasės idėja. Tiesiogiai plaukia iš tautos mobilizavimo minties. Kad būtų gerai organizuota ir pasiruošusi, tauta turi būti profesionaliai valdoma. Valdyti konkrečias sritis turi kompetentingi valdytojai – iš čia profesionalų vyriausybė“. T.y. idėja, kad valdymas yra specifinių įgūdžių bei žinių reikalinga veikla ar menas: tokiu atveju, fašistais tampa bemaž visi visutėliai senovės ir modernybės politiniai filosofai nuo Platono (ir ypač – konservatoriai, nes ši idėja yra viena jų mėgstamiausių). O taip pat – Europos Sąjunga, neabejotinai profesionalių biurokratų „Briuselis“ (galima jo pagrįstai nemėgti, bet ne todėl, kad „fašistai“; be to, konkrečiai B. Gailius veikiausiai netgi labai mėgsta ir jau tikrai nesutiktų su šia savo paties apibrėžimo implikacija).
Tiesa, kaltindamas fašizmu Platoną (ir visą Vakarų intelektinę tradiciją) kolega originalumu nenusikalsta: jis turi sąjungininką – prastokos reputacijos politinį mąstytoją Karlą Popperį, pasak kurio, fašizmas nuo pat pradžių buvo šios tradicijos slapta tiesa ir esmė – ilgai šaknijosi, kerojo, kol galop, XX amžiuje, pražydo Holokausto žiedais. Pilietis be klasikinio išsilavinimo, pažintį su filosofija pradėjęs K.Popperio opusu „Atvira visuomenė ir jos priešai“ (1945), gal ir gali būti tuo laikinai įtikintas, bet veikiausiai netrukus stabtelės ir susimąstys: palaukite, jei K.Popperis teisus, jeigu bemaž visi protingiausi ir labiausiai išsilavinę europiečiai buvo fašistai, tai gal jie turėjo rimtų priežasčių, gal fašistai – gera kompanija? Bent tikrai geresnė, įdomesnė ir intelektualiai pranašesnė už K.Popperį. Jau neminint fakto, kad istorinis tikrasis fašizmas buvo ne tąsa, o radikalus pertrūkis Europos politinės minties teorijoje ir praktikoje, pats save aiškiai suvokė ir legitimavo kaip tokį: antikrikščioniška „šviesiaplaukės bestijos“, sveikų, gyvastingų, tūkstantmečio išsilavinimo, ironijos ir abejonės nesusargdintų šiaurės barbarų šviežio kraujo injekcija į nugeibusį merdėjantį Europos kūną (ji laukia tų barbarų kaip išgelbėtojų Konstantino Kavafio eilėraštyje).
Trečioji: „Polinkis į oligarchiją. Reiškinys, kai politinės organizacijos tampa verslininkų nuosavybe. Atsiranda dėl to, kad profesionalus valdymas verslininkams labai patinka. Ir kaip idėja, ir kaip praktika“. Kitaip tariant, fašizmas – pasiturinčių interesų grupių polinkis kurti ar remti sau palankias politines jėgas, t.y. verslininkų pripažinimas piliečiais (kurie turi teisę į dalį valstybėje ir politinę reprezentaciją), t.y. politinė praktika, buvusi veikiausiai absoliučiai visur po Tvano ir prieš jį, sena kaip pati politika (leisiu sau linksmybę: ar gali būti, jog B.Gailius – širdyje ne konservatorius, o komunistas?).
Ketvirtoji: „Nusistatymas prieš politines partijas ir partines rietenas, siekis susikompromitavusias partijas pakeisti gaiviais ir žvaliais judėjimais“. Kitaip tariant – politikų atsakomybė rinkėjams ir rotacija (vienas pagrindinių demokratijos principų). Nusivylimas politiniu status quo ir aspiracija jį kaip nors keisti. Jeigu nenorite būti fašistais, susikompromitavusias partijas palikite ramybėje, balsuokite už jas vėl ir vėl.
Ir paskutinė, penktoji: „Tikrosios demokratijos idėja. Retorinis esamos demokratijos diskreditavimas paskelbiant ją, pavyzdžiui, liberalia demokratija“. T. y. fašistinis yra bet koks (net pagrįsčiausias) įtarimas, kad esama demokratija – nelabai demokratiška, tik skelbiasi tokia. Kad iš jos teliko tik pavadinimas ir propaganda. Tokiu atveju, fašistais tampa, pvz., Vladimiro Putino ar Kinijos Liaudies Respublikos kritikai (tie režimai save irgi vadina demokratiniais, bet kritikai iš Vakarų sako, kad ten demokratija – „netikra“). Galų gale, fašistinis – pats supratimas, kad demokratija yra būtent idėja, o ne kasdienė savimi patenkinta rutina (panašu, kad būtent ji yra vienintelis antifašizmo bastionas: idant „fašizmas“ nebeatsigautų, uždrauskime skaitymą, mąstymą ir fantaziją).
Debesys kabo, pievos driekiasi…