Aš pažinojau tikrą oro teroristą, kuris sėdėjo tikrame angliškame griežto režimo kalėjime. Ne, mano pažįstamų ratas nėra jau toks visiškai beviltiškas. Bet vienas išmintingas žmogus sakė – komfortabiliam gyvenimui būtina pažinoti įvairius žmones; nuo profesoriaus iki valkatos. Tai visokių intelektualų pažįstu marias, tačiau esu bendravęs ir su vaikinu iš angliško kalėjimo. Kaip kiekvieną liūdną istoriją tenka pasakoti iš pradžių.
Jis stovėjo svetainės kampe su Nastia. Nastios pravardė buvo Rybka (Žuvelė). Stepaną vadino Stiopa.Jie tą mėnesį buvo nutarę nevartoti alkoholinių gėrimų ir lietuviškai nesuprato. Aš net paklausiau gimtadienio šeimininką – kas tiedu šlapiu maišu trenkti svetainės kampe.
– Stiopa su Rybka, Stiopa šiaip nemirtingas, labai geras žmogus, o Rybka jo mergina, – paaiškino šeimininkas.
Nuvedė mane į kampą ir pristatė juos. Žmonės negėrė, žodžių daug nesakė, tai manęs jie nesudomino. Prastovėjo visą vakarą savo kampe susiglaudę. Gimtadienio šeimininkas, kai tik susitikdavome, kelerius metus papasakodavo naujienas kaip sekasi tykiai porelei.
Jie šiaip išgerdavo kaip žmonės ir kitokius sąmonės plėtiklius naudodavo. Bet kartą buvo išvykę į Ukrainą ir todėl nusprendė gana jiems to šūdo, kuris ant jų pilasi kaip varenikai iš bliūdo, kai jie geria.
Važiuodami traukiniu lankyti giminių Ukrainoje Stiopa su Nastia išgėrė truputį, susiriejo, vienoje nedidelėje stotyje Nastia kaip stovi išbėgo iš vagono ir dingo miestelyje. Stiopa, stvėręs visus jų krepšius, išbėgo iš vagono paskui. Nespėjo. Nastia dingo. O Nastiai gerti negalima, ji visai nevaldoma pasidaro kai išgeria. Tad Stiopa visus daiktus paliko vieninteliame miestelio viešbutuke ir nuėjo į miliciją. Milicija dar buvo iki Maidano laikų, nors ir dabar gal nelabai. Bandė paaiškinti milicininkams kaip ieškoti Nastios. Bet neįtikinamai. Pats tai pajuto. Grįžo į viešbutį, paėmė gero viskio butelį, kurį vežė giminėms, ir prasiskverbė pas miestelio milicijos viršininką. Jie sutvarkė tą viskio butelį ir viršininkas pergyveno dėl Nastios jau smarkiai. Viršininkas išėjo iš savo kabineto į nuovadą ir, mojuodamas tuščiu viskio buteliu, visus išvaikė ieškoti Nastios.
– Kad nei vieno čia nebūtų, bitvajmat, darbą koordinuosiu čia aš. Be merginos negrįžti, – kažkaip taip rėkė viršininkas ir liko koordinuoti dar vieno butelio vietoje su Stepanu.
Pats viršininkas pastatė percovkos butelį, nes Stepano istorija buvo labai liūdna.
Išvarytieji milicininkai rado Nastią po kelių valandų, brendančią laukais, toli už miestelio. Nastia jau buvo išvargusi ir Stepanas meiliai ją apglėbęs nusivedė į viešbutį. Apglėbęs buvo gal ir dėl tos priežasties, kad pats vos stovėjo ant kojų. Viskis, o dar percovka.
– Girtuoklis, – jį pasmerkė Nastia.
Bet apkabino savo nevykėlį. Stepanas tik atsiduso.
Tai todėl jie abu ir negėrė per tą gimtadienį. Stiopa be Nastios dar turėjo Daugpilyje senelę. Daugpilis tai didokas depresyvus miestas pačiame tolimiausiame Latvijos pakraštyje. Oficialiai latviškas, bet iš tikrųjų tai visų Rusijos imperijų dvasinė atplaiša. Senelė jį išaugino. Senelė jau buvo sena, todėl Stepanas skrisdavo ją aplankyti iš Anglijos. Kartą jis taip skrido iš Latvijos atgal į Piterborą. Nastia jau antrą dieną neatsakė į jo skambučius. Stepanui galva ėjo ratais ką daryti. Nes Anglija tai ne Ukraina, ten žmonės mandagūs, bet policijos viršininką nepagirdysi viskiu užėjęs, kad ieškotų Rybkos. Nežinia ką daryti. Kaip visada Stepanas turėjo nusipirkęs latviško brendžio oro uoste ir nejučiomis, kad pagerinti mintis, siurbčiojo iš butelio. Butelis buvo 0,7 litro talpos ir per tris valandas išsisiurbčiojo. Stepanui gyvenimas tapo aiškesnis, jis iš prakaulaus arkliško veido liūdnomis didelėmis akimis ilgo vaikino pavirto tikru liūtu. Nastiai buvo blogai. Nastiai jo reikėjo dabar, tad jis, oro uoste pamatęs ilgiausią eilę prie pasų patikros, suriko:
– Aš esu Stepanas. Aš turiu bombą. Visi iš kelio.
Anglijoje šiaip policininkai neginkluoti. Paprastam žmogui iš Rytų Europos jie netgi juokingi. Bet oro uoste kaip tarakonai iš kažkokių pakampių išlindo bjaurūs labai griežti juodi antiteroristiniai vyrai, kurie be ceremonijų suraitė ant grindų oro teroristą Stepaną.
Teisėjas, kuris teisė oro teroristą iš Daugpilio, buvo tokio pačio liūdno arkliško veido kaip teisiamasis. Tik senesnis ir daugiau visko matęs. Stepanas kaip mokėjo taip paaiškino savo poelgį, papasakojo kaip Ukrainoje ieškojo Nastios, kaip dabar ji pradingusi buvo. Nastia teisme patvirtino teroristo parodymus. Arkliško veido teisėjas kinkavo pritardamas, kiek suprato iš nerišlių abiejų pasakojimų – keisti žmonės tie Rytų europiečiai, bet jų gaila. Pavartė savo senovines knygas ir rado patį trumpiausią kalėjimo terminą už oro terorizmą. Anglijoje nuo seno yra daug įstatymų ir geras teisėjas gali surasti tokį, kad sėdėti Stepanui tik kelis metus vietoje keturiolikos metų.
Taip teisėjas ir padarė. Dar kažką pasakė, kad geras tu žmogus, Styvenai, bet teroristinis aktas buvo. Stepanas sėdėjo griežto režimo kalėjime. Aplankė jį vieną kartą ir mūsų bendras draugas. Aš iš jo ir išgirdau visą šią istoriją. Nastia kelis kartus aplankė, bet per paskutinius metus Nastia nebelankė. Už gerą elgesį Stepaną išleido anksčiau. Nastia grįžo į Londoną, senelė, kol jis sėdėjo griežto režimo kalėjime, mirė. Stepanas dar būtų kažką Anglijoje nuveikęs, būtų važiavęs į Londoną ieškoti savo žuvelės, bet anglai jį išskraidino į Varšuvą. Varšuvoje davė pinigų bilietui į Rygą, atidavė dokumentus ir draugiškai pasiūlė:
– Tu, Styvenai, į Angliją nebegrįžk. Niekada.
Stepanas grįžo į Rygą, nakvojo parke ant suoliuko, nes buvo vasara, o parkai Rygoje tvarkingi. Senelės butą, kuris galėjo būti jo, jis prarado – per ilgai nesikreipė dėl testamento. Nes sėdėjo griežto režimo kalėjime. Tai parko suoliukas tapo jo namais. Kartą sugebėjo taip gražiai viešame tualete nusiprausti, kad priėmė jį į restoraną padavėju dirbti. Tada jau Stepanas išsinuomojo kambarį. Mūsų bendras draugas dar sekė jo feisbuką, Latvijos ukrainietis kabinosi į gyvenimą. Paskui Stepanas dingo ir iš feisbuko. Kaip susiklostė jo gyvenimas – nežinia.
Bet Stepanas – mes sutarėme su bendru draugu – buvo geriausio būdo iš visų mūsų matytų žmonių. Tas jo gerumas užkrėsdavo aplinkinius. Ukrainos miestelio milicijos viršininkas buvo geras, Nastia jam buvo nesvietiškai meili, arkliaveidis flegmatiškas anglų teisėjas buvo jam geras, brendis buvo geras, na bet Stepano gyvenimas nebuvo labai geras. Aš kaip istorijų pasakotojas privalau dabar reziumuoti Stepano gyvenimą, išrišti visus siužeto mazgus ir perduoti aiškų moralą skaitytojui. Bet negaliu. Pats nesuprantu kaip geri žmonės gali sušikti sau gyvenimą.
Taip šita istorija baigėsi. Stepanas dingo iš Anglijos ir dingo iš feisbuko kažkur Latvijoje. Nastia – Londone. Kas baisiausia, jei Stepanas vėl susirado žuvelę, vardu, ak nesvarbu kokiu vardu, ir ta kita žuvelė jį paskandino visai.