Lietuvoje baltų Kalėdų ilgesys toks stiprus, kad susiduriame su nauja ir gana keista klimato kaitos pasekme. Iš pirmo žvilgsnio šis reiškinys neturi jokių sąsajų su kintančiu klimatu, bet įsižiūrėjus pamatysime, kad yra būtent šių pokyčių pastiprintas. Tai užaštrėjusi paskutinio dešimtmečio tendencija rinkti gražiausią eglę. Socialiniai tinklai, miestų ambicijos pasipuikuoti ir ekonomikos pakilimo teikiama galimybė Kalėdų dekoracijoms išleisti daugiau yra tik antrinės „eglių kovų“ priežastys.
Kalėdų tradicija ir simbolika reikalauja ėjimo iš tamsos į šviesą, o tamsa yra kaina, kurią mokame už šiltesnes žiemas. Jos poveikis ypač juntamas gruodį, kuomet dienos ilgumas susitraukia iki septynių valandų, o stori sluoksniniai debesys mūsų danguje gali suktis ištisas savaites. Kai tamsu ir nėra sniego, kažkas vis tik turi šviesti.
Šių metų savivaldybių deklaruojamos išlaidos eglėms tai puikiai atspindi. Vilniaus karalienei šiais metais išleista 86, Kauno eglutei – 61 tūkstantis eurų. Nei didelės, nei mažos sumos pagrindinėms didelio miesto puošmenoms per šventes. Iškalbingiausias faktas yra tas, kad trečioji pagal brangumą eglė Lietuvoje, už 52 tūkstančius eurų, šiais metais stovi Panevėžyje. Jeigu miestas būtų asmenybė ir apsilankytų pas psichoanalitiką, tai ponas Panevėžys psichologui ilgai pasakotų apie 2013 metais patirtą gėdą. Jo eglė tais metais buvusi tokia nesimetriškai paprasta, kad dabar jau nuo rugsėjo jį pradeda kamuoti stiprus nerimas, o lapkričio naktimis jis atsibundąs išpiltas šalto prakaito. Tomis nemigos naktimis Panevėžys kaskart sau prisiekia bet kokia kaina nebesusimauti eglių topuose.
Sniego stoka dar tik pradeda kelti didžiulius pokyčius Kalėdinių švieselių ir papuošimų rinkoje. Trečias dešimtmetis visam mūsų regionui atneš tikrą jų sprogimą. Milijonai lempučių Vakarų ir Pietų Europoje jau sena tradicija. Į ją niekas nebesikoncentruoja ir priima kaip kasmetę duotybę, taigi nebesivaržo, tiesiog gėrisi ir džiaugiasi. Lietuvoje plintančios zero waste idėjos dar kurį laiką sunkiai konkuruos su gana isterišku centrinio Kalėdų objekto poreikiu, kuri iš sniego dabar perėmė eglės.
Klimato kaitos paišoma Kalėdinio kraštovaizdžio atvirutė niūroka. Per paskutinius dešimt metų Kalėdos su sniego danga visoje Lietuvoje pasitaikė vos tris kartus: 2010 ir 2012 metais bei pernai. Pasak ilgalaikės klimato statistikos, skaičiuojant nuo septintojo dešimtmečio pradžios, tikimybė, kad kažkur šalyje per Kalėdas bus sniego yra apie 60 procentų. Jeigu šį rodiklį skaičiuotume nuo 2000-ųjų, klausimas „Ar bus sniego per Kalėdas?“ turi vis mažesnį šansą į teigiamą atsakymą ir nesiekia 40 procentų. Paskutinį dešimtmetį šis rodiklis susitraukia dar perpus. Nors tokie sąlyginai trumpi laikotarpiai kaip 10 metų ir negali būti vertinami kaip patikimas klimato indikatorius, vis tik, jie rodo aiškias tendencijas.
Dabar „Baltų̃ Kalėdų“ totalizatoriuje jau galime dalyvauti beveik lygiomis teisėmis su Vakarų ir Centrinės Europos valstybėmis. „Baltų Kalėdų“ žaidimą žaidžia beveik visos šalys, kuriose gruodžio pabaigoje bent kažkada yra snigę. Tikimybė, kad Londone per Kalėdas pasnigs yra ne didesnė nei 6 procentai. Taigi, vos daugiau nei vienas kartas per 20 metų, bet net ir Jungtinėje karalystėje antraštės apie potencialias baltas Kalėdas pasirodo kasmet ir kasmet susilaukia dėmesio.
Lietuvos žiniasklaida klausimais apie baltas Kalėdas orų prognozių sudarytojus kamuoti pradeda iškart po Visų Šventų. Kadangi joks save gerbiantis meteorologas nesiims detaliai prognozuoti orų ilgesniam nei dešimties dienų laikotarpiui, jokių aiškių atsakymų iš specialistų pateikta nebūna. Sezoninės prognozės vis dar traktuojamos kaip eksperimentinės, jų pasitvirtinimas nėra aukštas. Juo labiau, jos neleidžia numatyti tikslių konkrečios dienos orų. Nepaisant to, baltų Kalėdų aktualumas lapkritį ir visą gruodį tik didėja. Tada į eterį pasileidžia nebegaliojanti senolių išmintis, Kalėdų orus spėja su medžiais kalbanti moteris ar medžiotojai etno-entuziastai. Matuojamas šerno blužnies storis ar kiškių riebalų kiekis ir pagal juos mėginama nuspėti ateinančios žiemos šalčius ar jų nebūvimą. Lyg nėra akivaizdu, jog gyvūno sukauptas arba nesukauptas riebalinis sluoksnis rodo tik kaip sėkmingai jis tenkino savo mitybos poreikius besibaigiančiais metais.
Dar iki 1942-ųjų, kuomet Jungtinėse Valstijose buvo išleistas hitas „White Christmas“, baltų Kalėdų metafora skverbėsi į popkultūrą bei marketingą. Ir tikrai, pasnigus per Kalėdas nuotaika kažkodėl visada pagerėdavo. Baltų Kalėdų vaizdinys mūsų patirtyje tapo mažu stebuklu ir neatsiejama tradicijos dalimi. Norint įvertinti klimato kaitos atspindėjimą dabartinėje kultūroje nebereikia tautosakos apie raganas brendančias per žiemos pūgas. Tam užtenka paanalizuoti po valstybingumo atkūrimo sukurtų Kalėdinių popdainų tekstus.
Besniegės žiemos mums duoda tik sąlyginai saugesnes kelionės automobiliais, bet daugiau nukentėjusių ir žuvusių pėsčiųjų. Jie tampa nematomi kai aplinkoje nėra baltumos. Mažiau mokame už šildymą, bet naudojame daugiau elektros energijos ir vis tiek dažnai būname prieblandoje. Esame pervargę ir jaučiame didesnę energijos stoką, jau neliečiant pasikartojančios depresijos epizodų temos. Šią žiemą taip pat galime atjausti Helsinkio gyventojus, kur dienos ilgis šiuo metu tesiekia 5 valandas 50 minučių, nusistovėjusi pliusinė oro temperatūra ir, žinoma, nėra sniego.