Skaitytojas, žinoma vyras, vien tik užmetęs akį į straipsnio pavadinimą, apšauks mane... Kuo? Lauksiu pasiūlymų! Ir jeigu kas mano, kad ši tema yra beprasmė, neverta euro, meskite į mane pirmą akmenį. Pykite kiek norite, bet tipiškas Lietuvos vyras bijo sekso. Ypač politikas. Todėl, elgdamasis lyg kokia davatka, niekada nesutiks, kad negebėjimas patenkinti savęs (visų pirma patenkinant moterį), ši negeba veikia politinius sprendimus. Ypač, kai Seimo salėje vieni vyrai. Peršasi mintis, kad tai ne Seimas, o potencialių homoseksualų sąskrydis. Jokio balanso tarp moterų ir vyrų Seime nėra. Moterys „ tik“ aptarnaujantis personalas, su kuriuo galima paflirtuoti, o jeigu nuskils, išdulkinti kokiame kabinete. Pažiūrėkite, kiek vyrų paliko savo žmonas per tas „padėjėjas“.
Remiuosi ne tik savo, moters, asmeniniais pastebėjimais. Tuojau pat remiuosi ir vienu įdomiausių XX a. psichologų, Sigizmundo Freudo mokiniu, tuomet sukėlusiu pirmąją Vakarų seksualinę revoliuciją – Wilhelmu Reichu. Vienoje savo pagrindinių tezių jis kalba apie ryšį tarp žmogaus seksualumo ir neurozės, pabrėždamas orgazminės potencijos svarbą žmogaus psichofizinei sveikatai. Mat neišlaisvinta psichoseksualinė energija blokuoja kūną ir sielą, neleisdama tai energijai pasireikšti. Skamba kiek komplikuotai, bet jo įtaką garsiausiems JAV to laiko rašytojams ir apskritai visuomenei – nekvestionuojama. Kitaip 1956 m. JAV teismo sprendimu keletas tonų jo kūrinių nebūtų sudeginta.
Taigi, pastabūs žmonės sutiks su manimi, kad Lietuvoje pastaruosius trisdešimt metų galima pavadinti seksualinio nepasitenkinimo metais. Ar reikia skaičiuoti pavyzdžius? Prašau. Korupcija. Valdininkų savivalė. Neskaidrūs teismai. Įtartinos turto perdalijimo sutartys. Veik milijonas išbėgusiųjų. Nesiskaitymas su viešąja nuomone, pilietiškumo trūkumas. Atstatydintas prezidentas ir armija ministrų pirmininkų, kurių vardų užimtas žmogus tikrai nebeprisimena. S. Skvernelis taip pat bus pamirštas. Suprantu, žmogus rimtai sirgo, bet tas pasveikimas nieko gero visuomenei neatnešė. Nebent jam pačiam išasfaltuotą kelią. Tikriausiai nesuklysiu teigdama, kad nebe jo žmonos žinios. Matyt, kai jau pasveiko, paspaudė už ko reikia. Ar partijas be ideologijų paminėjau? Ir užbaigsiu litaniją pareiškimu: ten, kur seksas menkavertis – pasireiškia agresija ir tolerancijos stoka.
Ir visur vyrai, vyrai, vyrai.
Kaip visos šitos apokalipsės išvengti? Pasufleruosiu vyriškai giminei: nustokite manyti, kad jūsų antra pusė yra daiktas, privati nuosavybė, pietūs ant stalo lygiai 14.00. Atsistokite prieš mus ant kelių ir, nutaisę protingą veidą prisipažinkite, kad nieko apie moteris neišmanote. Neįsivaizduojate, kad jos putė nėra varpos atitikmuo. Mūsų erogeninių zonų yra šimtai, bet apžiūrėjus vyrą iš visų pusių supranti, kad jūs turite tik vieną. Ir ta viena nesugebate naudotis kaip pridera.
Galima paminėti ir šį bei tą gera, bet mūsų visuomenėje gerus dalykus mato tik paskutiniai idealistai. Žodžiu, visur mūsų visuomenėje matome gilų nepasitenkinimą visų pirma visais. Ir suprantama. Kol vakariečiai (idant taptų supratingesni sau ir kitiems) 60 metų stovėjo eilėse prie psichoanalitikų priėmimų, gulinėjo ant sofų bandydami pažvelgti visų pirma į savo, o ne į svetimo pasąmonę, mūsiškiai gėrė ir geria pseudoreliginį, smetonišką nacionalromantizmo, stereotipinio vyro ir moters vaidmens bei komunistinio aseksualumo kupiną kokteilį. Tuo išvengdami kaktomušos su jau antra seksualine revoliucija ir jos pasekmėmis Vakarų visuomenėms.
Pasekmės buvo ir yra drastiškos. Nedėstysiu visos istorijos, tiesiog išgryninsiu mintį: po vadinamosios flower power revoliucijos buvo sugriautas frigidiškas autoritarizmas šeimoje, ir tikras demokratinis liberalizmas užėmė vietą socialiniuose žmonių santykiuose. Rezultatas? Agresija tapo valdoma, o tolerancija kitam, kitokiam – gero tono išraiška. Taigi seksas – laisvas seksas, suvaidino laisvos nuo miesčioniškumo, siauro provincializmo ir ksenofobijos katalizatoriaus vaidmenį. Nepradėsiu propaguoti laisvo sekso kaip išsigelbėjimo nuo mus užgriuvusios nepasitenkinimo nelaimės. Nes mane suės gyvą doros saugotojai arba, geriausiu atveju, sudegins ant moralės aukuro. Tiesiog konstatuoju faktą.
Šioje vietoje matau pasipiktinusius mano straipsniais vyriškių veidus. Skaitau juk komentarus. Vos ne kiekvieno komentatoriaus arba juos palaikančiųjų psichologinė būsena aiški: visiškas faktų atmetimas. Ypač tose vietose, kur mano teiginiai tiesiog neatmetami. Kalbėtis apie seksą infantiliškai kikenant, numojant ranka nereiškia, kad aš klystu, o jūs teisūs. Nes seksualinė revoliucija jūs aplenkė. Todėl pirmas nepažįstamas žmogus į kurį tu kreipiesi gatvėje pasižiūrės į tave priešiškai. Todėl diskusija virsta eiliniu piktu ginču. Todėl nepamatysite arba retai matysite besišypsantį lietuvį politiką. Vienas mano gerbiamas politikas (tokių dar yra) viename pokalbyje radijuje pasididžiavo: „Esu geras katalikas.“ Teisingai. Ir visi Lietuvos politikai vyrai yra geri katalikai. Toks turėtų džiaugtis gyvenimu, savo žmona, spinduliuoti vos ne hedonistiniu pasitenkinimu gyvenimu, šypsotis kiekviename žingsnyje. Bet – ne. Vaikšto surūgę 24/7.
Pasižiūrėkite tik į Venesuelos prezidentą N. Madurą! Nesvarbu, kad jo valdoma šalis eina velniop nuo jo sukurto socializmo. Bet – šypsosi. Tiesa, sakoma, kad jis šypsosi nuo eilinės kokaino dozės. Bet kiti Lotynų Amerikos politikai tikrai šypsosi gan dažnai. Juk ne protestantai – kalvinistai, o katalikai! Tie, kurie atmeta Plinijaus, Aristotelio arba taoizmo susilaikymo idėją. Kodėl taip elgiasi katalikai? Todėl, kad veidmainystė antra jų prigimtis. Paradoksas? Taip. Ar ne katalikų bažnyčia įvedė celibatą, kuris naikina paskutines kai kurių kunigų smegenų ląsteles? Bet pasižiūrėję, kaip šoka argentiniečiai ar brazilai, suprasite, apie ką kalbu. Apie kultūros skirtumus. Šypsenos kultūra. O šypsotis gali tik patenkintas žmogus. Patenkintas savimi. Nepasitenkinęs žmogus negali būti patenkintu žmogumi.
Galima mano argumentus neigti pateikiant Merfio dėsnį: jeigu žmogus alkanas, jis turi pavalgyti. Taigi jeigu ekonominės sąlygos neleidžia, kam atsiras laiko ir noro galvoti apie erotinį-seksualinį pasitenkinimą? Nors žinant, kad didžioji dalis lotynų amerikiečių gyvena nekaip, šypsosi – ir ką jiems padarysi? Kita vertus, mes iš bado nemirštame. Juo labiau politikai.
Grįžtu prie politikų. Kokia politiko darbo diena? To politiko, nesiremiančio jokia ideologija, kuriam žodis – eilinis nieko nesakantis garsas, bet jis arba ji pilni asmeninių interesų? Kuriuos reikia žūtbūt patenkinti. Ir tas asmeninių poreikių patenkinimas užima dvidešimt keturias valandas per parą. Grižus namo lieka tik griūti į lovą ir atsiduoti miegui. Po kiek laiko pora tampa vienas kitam svetima, ir erotikos mirtis pasibeldžia į miegamojo duris. O jai įžengus bandoma kompensuoti gerus santykius pliku seksu arba visai jo atsisakius. Frustracija Seime išliejama kuriant nekokybiškus įstatymus. Nuo tokio žmogaus kenčia aplinka. O Seime – šimtas keturiasdešimt vienas žmogus. (Nieko nenoriu užgauti). Beje: ar žurnalistai išalkę sekso? Geriau, kad būtų. Nes alkanas žurnalistas yra skeptiškas žurnalistas, kritiškas žurnalistas – drąsus žurnalistas. Mums tokių reikia.
Lietuvai reikia ir tikrų vyrų. Drąsių vyrų. Tokių, kaip Delfi Plius rašantis Valerijus Katkauskas. Perskaičiau jo straipsnį „Noriu būti geidžiamas“. Vyras nebijo pasakyti, kad nori būti geidžiamas. Kokia reakcija į straipsnį? Jis nesulaukė jokių komentarų. Kodėl? Todėl, kad vyrai – stuobriai išsigando vyriško vyro atviravimo. Juk savęs priežiūra, higiena, stilinga apranga, deodorantas, kvepalai – visa tai ne vyriška, ar netaip? Nors kiekvienas skaitantis šias mano mintis pamatęs veidrodį pro šalį nepraeina.
Kas apibrėžia vyriškumą? Drąsa atverti širdį nebijant, kad stuobriai vaidinantys vyrą į ją prispjaudys. Vyras, nebijantis pasakyti savo antrai pusei, kad nieko apie moters patenkinimą nežino ir ne jos kaltė, kad ji, jau dešimtą kartą nepatyrusi orgazmo, apverčia namus aukštyn kojom. Nebijo pasakyti, kad ir jis nori būti geidžiamas žmonos, matyti jos dėmesį sau, o ne jo piniginei. Lietuvoje motinos nemoko sūnų būti vyrais, o tėvai auklėja savo sūnus pagal savo niekam tikusį, pilną kompleksų atvaizdą. Tą, kuris pro suspaustas lūpas aiškina sūnui, kad „vyrai neverkia“, „vyrai nesako, kad jiems sunku“. Nesako, nes bijo, kad žmona, lietuvė, atšoks nuo jo kaip nuo raupsuoto.
Taip kad, vyreliai, seksualinis nepasitenkinimas išties muša per smegenis. Viena pažįstama mėgstanti nešvankias kalbas stebėdama per televizorių rodomą šokantį vyrą pastebėjo: „Taip, kaip vyras šoka, taip ir dulkinasi“. Ją parafrazuojant galima panašiai pasakyti ir apie vyrus priimančius neadekvačius įstatymus Seime ir sprendimus tikrame gyvenime: „Koks seksas, tokie ir įstatymai“. Nesutinkate?
Perskaičiau dar kartą savo tekstą. Kažkoks piktokas gavosi. Todėl kaip tik Valentino dienos proga mano patarimas vyrams: vien tik gėlėmis ir šokoladų neatsipirksite. Kelkitės anksčiau, pagaminkite pusryčius, o jeigu dėl darbų neįmanoma, tai pagaminkite vakarienę. Ir žinote, kokie pirmi jūsų žodžiai moteriai turėtų nuskambėti tą romantišką akimirką? „Atsiprašau“. „Atsiprašau, kad nemoku, nežinau kaip, padėk man“. Taip elgiasi tikras vyras. Gražios Valentino dienos!