Apie „verslą nuo nulio“ skaitykite kitur. Čia mes pakalbėsime apie jaunąją gazelę. Apie jos patirtis. Ne kiekvienos. Bet kai kurių. Tų, kurios nėra jaunos merginos, ištekėjusios už vyresnių mylimųjų. O tų, kurios yra mergaitės, patekusios į nesveiko senio rankas. Neretai tokius terminus, kaip trophy wife, sugar baby, escort, courtesan lydi tam tikra egzotika, netgi romantika. Bet kiek patraukli yra realybė? Pažiūrėkime papunkčiui.
1. Jauna = graži? Aha, galvok taip ir toliau
Egzistuoja tokia viešoji nuomonė, kad gašlūs seniai mėgsta jaunas dėl grožio, ilgų kojų, lieknos talijos... Toks pasiteisinimas – oda lygesnė, mažiau celiulito, nėra raukšlių – naudinga grobuonims, nes daro juos tiesiog estetikos gerbėjais, tikrais vyrais, galinčiais rinktis, kas geriausia. Deja, realybė yra kitokia!
Grobuonis vilioja aukos pažeidžiamumas. Jauna mergina, netgi mergaitė – aštuoniolikos (eighTEEN), devyniolikos (nineTEEN), tebėra vaikas. Ji neturi jokios gyvenimo patirties, ji pilna naivumo, ja lengva manipuliuoti. Už visų tų iš globos namų dingusių mergaičių nuotraukų – taip, tų keturiolikmečių, kurias komentatoriai pašiepia, vadina rujojančiomis kalaitėmis, tyčiojasi iš suaugėliško makiažo – slypi vaikai, besąlygiškai norintys patikti. Patikti suaugusiesiems – tiems, kurie gali pasirūpinti, o ne tokiems patiems bėdžiams bendraamžiams. Tėvų meilės nepatyrę vaikai, o ypač mergaitės, maišo draugystę ir išnaudojimą, seksualinę aistrą su tėviška globa. Jie nežino skirtumo. Jie niekada nepatyrė pilnatvės.
Tuo naudojasi „gerieji“ tėveliai (o kartais ir seneliai), turintys kompleksų, negebantys susirasti bendraamžių, sau lygių moterų, nes yra nebrandūs. Jie gali atrasti savo nišą profesinėje erdvėje ir susikurti finansinę gerovę, netgi labai gerą gyvenimą, žiūrint iš šono. Deja, viduje jie patys yra neišmylėti vaikai, užstrigę ankstyvame amžiuje. Paprastai tokie trokšta, kad juos priimtų besąlygiškai, o patys kelia begalę reikalavimų, ir vis tiek niekada nebūna patenkinti, nes problema yra jų vidiniame pasaulyje, o ne moteryse, kurių jie trokšta ir tuo pačiu nekenčia.
Plėšrūnai mėgsta blizgučius – gražius daikčiukus. Nes patys „sėkmingą“ (geriausiu atveju) tik fasadinę pusę ir teturi. Visgi, pirmiausia jauname žmoguje juos masina naivumas, nepatyrimas, pažeidžiamumas. Prieš savo aukas jie jaučiasi galingi ir dievina tai. Nors vidujai abu tėra vaikai smėlio dėžėje, tik kad vienas metais vyresnis.
2. Kas tu išvis manaisi esanti, prostitute?
– Niekada nebuvai savarankiška, gal tik kai gyvenai internate. Be manęs pražūtum. Tuoj atsidurtum kokiame viešnamyje. <...> Išgerk degtinės, gal tarp mūsų atsiras meilė. Ar turi nors menkiausią supratimą apie gyvenimą? Beviltiška moteris. Tu gi nieko nemoki. Na, viešnamiui gal ir tiktum. <...> Gegužės mėnesį tau sueis dvidešimt metų. Pamanykit. <...> Gal man kokios mergytės pasiieškoti mieste?
Ši Jolitos Skablauskaitės knygos „Mėnesienos skalikas“ ištrauka (1997, leidykla „Vaga“) man užvis geriausiai atspindi plėšrūno ir aukos nuodingą santykį. Ne tik manipuliacijos, bet ir visiškai atviras, tiesmukas žeminimas yra kasdienybė.
Internete klaidžioja meme, kuriame vaizduojamas giriamas žmogus, sakantis „ak, ką jūs, liaukitės, tikrai perdedat“. Žemiau, antroje paveiksliuko dalyje, pagyroms nutrūkus, jis jau vaizduojamas įtūžęs: „Ė, tuoj pat tęsk!“. Tai puikiai iliustruoja grobuonies nenuoširdų kuklumą – jis gali kasdieniškai kalbėti apie gerus darbus, kuriuos atliko, taip pat neva neteikti reikšmės išlaidoms, kurių patyrė dėl savo išlaikytinės, bet tegu tik pabando kas nors neįvertinti, neišgirti jo, tada pamatysite, kas bus! Plėšrūnas negali atvirai pasakyti, kad jaučiasi neįvertintas, nes jo vidinis ir emocijų pasauliai tokie susimaišę, kad jis pats nesupranta, ką jaučia, ir tai jį gąsdina. Paprastai manoma, kad pasyvios agresijos dažniau griebiasi moterys, bet tokie vyrai, negalintys išreikšti savo frustracijos, ir negalintys pulti į fizinį konfliktą (juk dėvi kostiumus!), išleidžia visus verbalinius „nuodus“, kuriuos tik turi. Atmosfera ima šalti, ir pašnekovė (-as) gali net nesuprasti, ką padarė ne taip.
Partnerės žeminimas iškreiptu būdu įrodo grobuoniui, kad jis, „išgelbėjęs“ šitokią „vargšę kvaišą“, kuri be jo „pražūtų“, atliko „žygdarbį“. Toks nukrypimas dažniausiai kyla iš paties grobuonies šeimos – tėvai, o ypač motina, veikiausiai kalė jam į galvą, kad meilė užsitarnaujama, o ne gaunama besąlygiškai. Suaugęs toks vyras bando gauti besąlyginės meilės iš partnerės, bet nemoka, nepajėgia to iškomunikuoti. Jis bando ją vilioti apsimestiniu gerumu ir dosnumu, bet galiausiai pats ima kaltinti, jog šiai rūpi tik jo pinigai. Negana to, visi kaltinimai partnerei išpučiami iki neadekvataus lygio: pavyzdžiui, jei eilinis vyras, apimtas pavydo, įtartų, kad gal yra meilužis, grobuonis iškart apkaltintų ištisa prostitucija. Tai primena kūdikio elgesį: jeigu mama išėjo iš kambario, vadinasi dingo, nebėra, mirė.
Grobuoniui kyla lygiai tokie pat fatališki, neatitaisomi, išpūsti vaizdiniai: mano žmona ne tik apgaudinėja mane, bet apgaudinėja su visu būriu, užsiima prostitucija, ją dulkina visas rajonas. Kartais, apimtas tokios panikos, amoralesnis grobuonis pats ima suteneriauti ir pardavinėti savo merginą, taip tikėdamasis suvaldyti situaciją. Žinoma, tai atneša priešingą rezultatą: dabar jo baimė jo paties rankomis virsta realiu faktu... Kas kaltas? Be abejo, moteris. Ta šlykšti kekšė!
3. O dabar, kvaiša, profas paaiškins tau, kaip įsidėti tamponą
Gyvenimas su grobuoniu nėra prabangi pasaka. Visų pirma, jis nėra dosnus. Jis yra savininkiškas. Jeigu jo auka ir gauna, tai ne tai, ko nori, o tai, ką jis nori, kad ji turėtų. Grobuonis nepripažįsta savo aukos kaip savarankiškos, mąstančios būtybės – jam ji tėra besmegenis žaislas, geriausiu atveju kartais sugendantis, ir tada reikia pataisyti (pavyzdžiui, sušvelninti balso toną). Visu kitu metu ji turi pabrėžti jo, aukštesnio, geresnio, protingesnio, sėkmingesnio statusą. Grobuonis kuo rimčiausiu tonu kalbės ne tik apie politiką ir santykius, bet ir aiškins, kokius tamponus geriau naudoti, kokia kosmetikos firma geriausia.
Interneto folkloras pasakoja apie black eyes of narcissist fenomeną, kai, pačiame įkarštyje, narcizo lėliukės taip išsiplečia, kad akys atrodo visiškai juodos. Kažkas panašaus, be jokio mistikos elemento, vyksta, kai neatsargi partnerė primena, kad visgi nėra vienuolikmetė mergaitė, ir jau keletą metų savo nuožiūra naudoja kažkokias higienos ar kosmetikos priemones. Tokiose situacijose, kada realybė nemaloniai įsiveržia į grobuonies susikurtą pasaulį, jis išties atrodo žmogžudiškai. Visas pyktis, žinoma, tenka aukai, ne sau pačiam.
4. ...nes tu tokia pati kaip visos
Galiausiai, aukai vaduojantis ar išsivadavus, bus ištarta ši frazė. Skaudu ar ne, bet ji teisinga. Grobuonys iš tiesų taikosi į vieną konkretų tipą, ir auka priklausė jam, kaip ir visos kitos. Viena psichologė pasakojo, kad kai į jos kabinetą užsuko dešimta grobuonies auka, ji suabejojo savo pačios sveiku protu: jai rodėsi, kad grįžo viena iš anksčiau buvusių, o klientė dievagojosi, kad kreipiasi pirmą kartą. Taip yra todėl, kad visos jų istorijos identiškos. Skausminga vaikystės patirtis – dirva, kurioje veši tai, kas traukia plėšrūnus.
Sąrašą galima tęsti ir tęsti, įlieti narcisizmo, sociopatijos ir psichopatijos terminų, psichinių ligų ir sindromų pavadinimų, tačiau mano tikslas buvo supažindinti su tėvelio ir dukrelės santykių dinamika, kuri atkartoja realias dviejų žmonių vaikystės biologinėje (ar globėjų) šeimoje patirtis.
Aukos yra abu.