Iššifruoti Rusiją. Kaip KGB pagamino tobulą pramoginį produktą

Sovietų Sąjungos kinematografo ir televizijos istorijoje netrūksta kūrinių, kuriuos vadina „legendiniais“. Tas žodis beveik nieko nereiškia: tik tiek, kad juos žiūrėjo milijonai žmonių šalyje, kurioje nebuvo ką daugiau veikti, nes visi gyveno gelžbetonio namuose (mieste) ir surenkamuose alytnamiuose bei lūšnose (kaime), niekur važiuoti negalėjo, ir po to, kai iššvaistydavo laiką stovėjimui eilėse prie tešmenų ir kanopų, ir baisių baldų, galėjo pramogauti žiūrėdami kino produkciją, kuri tik nežymiai lenkė dabartinės Šiaurės Korėjos kūrybą savo paprastumu.

Pirmą kartą šis straipsnis „Delfi“ portale buvo publikuotas 2016-01-28.

Sovietinio kino niekas už konclagerio ribų nežinojo, užtat šalies ribose jis buvo labai populiarus, kaip ir komunistų partija, kurią visą laiką išrinkdavo rinkimuose, kuriuose buvo vienintelė partija ir todėl komunistai visuomet laimėdavo.

Dėl tos pačios priežasties sovietinio konclagerio gyventojai pirko ir daug knygų: o tai ką daugiau jiems pirkti? Planšetinius kompiuterius? Bilietus į Havajus?

Ko vertas sovietinis kinas, lengva suprasti iš paprasto fakto, kad Sovietų Sąjungoje net indų filmai buvo populiaresni už vietinę produkciją. Indų filmai, kaip žinia, yra visi nufilmuoti pagal vieną kvailą pasakos scenarijų (princesė įsimyli sodininką), su tais pačiais aktoriais ir su tuo pačiu garso takeliu, ir idealiai tinka tiems žiūrovams, kurių intelekto koeficientas yra vienaženklis ir kurie, jei gyventų vazonuose, turėtų būti laistomi drungnu vandeniu.