Pirmą kartą šis straipsnis „Delfi“ portale buvo publikuotas 2016-02-04
Jau XX amžiuje, kai prie Michailo Gorbačiovo prasidėjo režimo reformos, buvo daugybė postrigaujančių apie tai, kas būtų buvę, jei Sovietų valstybės įkūrėjas Vladimiras Leninas nebūtų miręs 1924 metais ir valdžios iš jo nebūtų perėmęs ūsuotas gruzinas. Anuomet buvo madinga kalbėti apie Leniną, kaip apie mielą barzdotą senuką, kuris visiems norėjo gero, bet jo geraširdiškus planus gudriai nutraukė valdžią susigrobęs niekdarys Josifas Stalinas, nuo kurio ir prasidėjo bėdos.
Tik vėliau kuo toliau, tuo labiau atvirai buvo kalbama apie tai, kad Vladimiras Leninas ir jo parankiniai buvo ne šiaip idealistai revoliucionieriai (vargu, ar apskirtai būna „šiaip revoliucionieriai“), o teroristai ir masiniai žudikai, kurie jei ir nespėjo absoliučiais skaičiais tiek pasiekti žmonių naikinimo prasme, kiek Pol Potas Kambodžoje, Stalinas Sovietų Sąjungoje, Hitleris Europoje arba Mao Dzedongas Kinijoje, tai tik todėl, kad revoliucijos metu vyko karas, Rusijos teritorija buvo didžiulė, o transportas buvo blogas.