JAV pulkininkas – apie tai, kaip turėtume vertinti Rusijos taikomą brutalumą: yra tik du atsakymai į šį klausimą

Vis augantis Rusijos ginkluotųjų pajėgų brutalumas Ukrainoje – įkyrus galvos skausmas Vakarams. Baisiausia, kad tai, kas vyksta, galima suprasti. Svarbu nepamiršti vienos labai svarbios istorinės pamokos: brutalumas karine prasme gali būti netgi labai veiksmingas. Dėl šios priežasties manyti, kad Rusijos karių sveiko proto ribas peržengiantis žiaurumas prieš Ukrainos žmones byloja apie karinių veiksmų desperaciją, gali būti klaidinga. Arba bent jau taip manyti dar gerokai per anksti. O ir nevertėtų pamiršti, rusai panašų elgesį demonstravo ir per – sėkmingas – karines operacijas Čečėnijoje ir Sirijoje.

Šio teksto autorius yra Pulkininkas Patrickas J. Sullivanas – Amerikoje veikiančio Vest Pointo karinio koledžo Šiuolaikinio karo instituto direktorius. Šis straipnis – asmeninė autoriaus nuomonė, o ne JAV kariuomenės ar Vest Pointo pozicija.

Galima praktiškai neabejoti, kad tų sėkmingų kampanijų prisiminimai turėjo įtakos Rusijos sprendimui tokią brutalią taktiką pasirinkti ir karui Ukrainoje. Išskirtinai dėl jos karinio poveikio potencialo pasirinkta taktika grindžia Rusijos prezidento Vladimiro Putino išsikeltus ir viešai deklaruotus „specialiosios karinės operacijos“ tikslus: demilitarizuoti Ukrainą ir apsaugoti rusakalbius Donbaso regione. Tokia taktika – ne kas kita, kaip savotiška terorizmo forma, kuri, jeigu tikėtume paprasčiausiu apibrėžimu, yra paprasčiausia agresija prieš civilius, kuria siekiama politinių tikslų. Šiuo atveju tokia Rusijos taktika Ukrainos politinius lyderius gali jau gana greitai prispirti rinktis – nuolankumas arba genocidas.