Gyvenimas baimės kalėjime
Vasara įpusėjo. Gatvėse vėl skamba juokas, įsimylėjėliai vėl drįsta laikytis už rankų ir bučiuotis, kažkas nepabijojo leistis į tolimą kelionę, restoranuose vėl žvanga peiliai bei šakutės ir blykčioja saulės spinduliai šalto gėrimo taurėse. Nepaisant visų perspėjimų prancūzai vėl lenda bučiuotis ir aiškina, kad pasisveikinimo pakštelėjimas į skruostus yra užšifruotas jų genetiniame kode ir joks virusas ar valdžios grasinimai negali to malonumo iš jų atimti.
Mes vėl lyg gyvename. Nors ir kaukėti. Nors ir bandantys išlaikyti saugų atstumą ir atsisakantys visų pasaulio bučinių. Nors ir baigiantys susitaikyti su faktu, jog mus lydintį mėgiamų kvepalų šleifą nuo šiol ir turbūt ilgam papildė nauja, ne itin maloni nata – dezinfekcinio skysčio aromatas.
Visoje šioje būsenoje man baisiausia ne pats faktas, kad it Damoklo kardas virš mūsų kabo tas prakeiktas virusas, bet tai, jog per jį jau beveik pusmetį žmonija gyvena nuolatinio nerimo ir mirties baimėje. O gyvenimas baimėje – tai jau kelias į pralaimėjimą.
Nors iš esmės, jei būtumėme pakankamai sąmoningi, tai jau seniai būtumėme susitaikę su faktu, mirtis – tai privalomas mokestis už leidimą pasidžiaugti gyvenimu, tiesiog neišvengiamas ciklas, Be abejo, pageidautina, kad ji mus pakviestų į lemtingą pasimatymą kuo vėliau.
Kaip sakė prancūzų filosofas André Comte-Sponville, krizės metu mumyse visuomet įsišaknija mirties baimė ir mes nori nenori apie tai mąstome nuolatos ar daug dažniau nei reikėtų, bet jei gerai pagalvotume – normaliais, ramiais laikais mirtis yra visuomet šalia, tik mes jos nepastebime, nesureikšminame, nesitikime ir, reiškia, mažiau bijome.
Ir būtent dėl šios mumyse įsišaknijusios gyvenimo baigties baimės nuolat tarp mūsų besisukantis virusas mums yra pavojingas ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Net, jei pasiseks, ir mes juo neužsikrėsime, rizikuojame palūžti psichologiškai – pasitraukti iš gyvenimo dar būdami gyvi, tai yra gyventi baimės kalėjime.
Nes kuo labiau mes bijome mirties, tuo labiau prieš savo paties valią save ribojame. Panašiai kartais elgiasi sunkia liga, galinčia pasibaigti mirtimi ar negalia, susirgę žmonės, – nedaro kažko, ką labai mėgdavo, nes nebemato tame prasmės, juk neaišku, ar dar to reikės, ar bus jėgų, galimybių, nebesvajoja, nekuria ateities rožinių planų, galbūt neužmezga naujų santykių, neįsigija ištikimo palydovo ant keturių kojyčių, nebepuoselėja vilčių, nekuria, netapo, nerašo, nesipuošia, nesodina medžių ir t.t. Bet taip elgdamiesi mes jau pralaimime iš anksto, nes jau nebegyvename – mirštame ne kūnu, bet siela.
Kaip jau ne kartą minėjau, dėkui kažkada mane ištikusiam vėžiui, kuris padėjo susitaikyti su viena didžiausių žmonijos baimių – faktu, jog esi laikinas, turi ribotą galiojimo datą ir vieną dieną tavęs nebeliks. Kadangi labai norėjau gyventi, tada neleidau vėžiui iš manęs pavogti man dar likusio gyvenimo – atsisakiau baimės jausmo, juokauju, kad kartu su pašalinta krūtimi, greičiausiai man buvo pašalintas ir ši itin paralyžuojanti psichologinė būsena.
Visgi korona man vėl kirto antausį. Prisipažinsiu, buvo momentų, kai susimąstydavau ir vis dar retkarčiais pagalvoju, – ir ką aš čia darau, ar tikrai dar beverta, vis tiek visi tuoj… Net pradėjau skrebenti testamentą ir susiekiau su žaviuoju prancūzišku notaru.
Negaliu pasakyti, kad paniškai išsigandau viruso ir ėmiau gyventi mirties baimėje. Bet nemalonus krebždenimas paširdžiuose prasidėjo, neslėpsiu. Todėl, nelaukdama kol jis išsikeros į nuodingą sielos piktžolę ir pradės trukdyti gyventi, nutariau iš anksto praravėti. Ta proga, eilinį kartą medituodama apie gyvenimo žavumą ir trapumą, pabandžiau sau priminti, kiek kartų per paskutinius mėnesius praėjau visai šalia mirties, niekuo nesisijusios su koronos grėsmėmis, ir kaip sėkmingai išsukau savo uodegą.
Kai įsivardijau visus tuos kartus, padėkojau Visatai ir gyvenimui, kad vis dar mane pakenčia ir palieka šioje žemėje. Ir dar kartą priminiau savo vėžio pamokų dėka įsisąmonintą filosofiją – daryk viską, kas tavo jėgoms, bet susitaikyk, jog finale bus taip, kaip turi būti, ir su faktu, jog tu nekontroliuoji būties paslapčių ir savo mirties datos, todėl ir paleidi nemalonią mirties laukimo ar nerimo jauseną, paleidi baimes, stengiesi neįklimpti į jas lyg į pelkę.
Penkios progos mirti
O dabar – juokingoji pasakojimo dalis apie tai, kaip per paskutinius mėnesius turėjau bent kelias progas visai netyčia iškeliauti į rojų ar pragarą – nežinau, kur ten man pagal nuopelnus ir nuodėmes Šv. Petras priskirtų.
Pirmas kartas buvo dar pernai gruodį, kai kąsdama beigelį kažkaip nesėkmingai įkvėpiau ir maža jo dalelė nuskriejo ne ten, kur jai priklausė. Namie buvau viena, užspringusi galėjau tik žiopčioti ir jaučiau, kaip desperatiškai ima trūkti oro… Tada prisiminiau, kad reikia daužyti per krūtinę ar netgi mestis iš visų jėgų į sieną. Iki sienos nepriėjau, daužiausi stipriai it Tarzamas ir kosčiojau, kol pagaliau tas nelemtasis beigelio trupinys su nepaprasta jėga išskrido iš mano kvėpavimo takų. Likau gyva, bet dabar ilgam tapau alergiška beigeliams.
Antrą kartą, vasario viduryje, skrisdama iš Paryžiaus į Vilnių patekau į tokią mini teroro dramą. Kadangi dėl tuomet siautėjančių streikų transporto srautų meilės mieste nebuvo įmanoma prognozuoti, atsibeldžiau į Ch. de Gaulle oro uostą nepadoriai anksti. Dar prieš praeidama visas patikras nutariau išgerti kavos jaukiame restoranėlyje, vieninteliame bent kiek prabangiame tame prakeiktame terminale.
Priešais mane prie gretimo staliuko vos už metro sėdėjęs atletiškas juodaodis vaikinas patraukė mano dėmesį keliomis keistenybėmis, bet kadangi tai Paryžius, iš pradžių nelabai gilinausi – čia pilna keistuolių, bepročių, originalų. Tik nusistebėjau, jis buvo ant nuogų pėdų apsiavęs marokietiškas „babušh“ stiliaus šlepetėmis be užkulnių, nors už lango švilpčiojo, kad ir palyginti šiltas, bet vis dėlto vasaris. Antra, jis atrodė neadekvačiai energingas, užkaitęs ir keistai, pernelyg betarpiškai, pernelyg daug, pernelyg audringai, emocingai bendravo su aptarnaujančiu personalu. Bandė kalbinti ir mane, bet, nenorėdama su niekuo kalbėtis, mandagiai apsimečiau nesuprantanti prancūziškai.
Pagalvojau, greičiausiai bus restorano darbuotojų pažįstamas ar net virėjas, ką tik baigęs pamainą, todėl gal su „tapkutėmis“. Kol staiga jis nė iš šio nei iš to įsiuto ir prie jo priėjusiai pagyvenusiai padavėjai pasakė: „Jeigu administratorė manęs neatsiprašys, o tik dar kartą prieis liepdama išeiti, tu – lavonas, supratai, tu – lavonas“.
„Ouh la la“, kaip sako prancūzai išreikšdami nuostabą ar net nerimą, pagalvojau mintyse, prisimindama visus tuos teroristinius aktus, per keletą paskutinių metų įvykusius Prancūzijoje. Buvau beveik tikra, jis tuoj išsitrauks peilį ir pripjaus ją, o tada jau ir mano eilė ateis. Sėdėjau nekvėpuodama ir nejudėdama, stengdamasi kuo mažiau atkreipti grasintojo dėmesį. Padavėja, visa pasimetu ir išraudusi, išlemeno ir kelis kartus pakartojo: „Kodėl aš lavonas, pone, ką aš jums padariau?“. Vaikinas nelabai galėjo jai atsakyti į tą „kodėl?“, tik karštligiškai dairėsi aplinkui ir šaukė: „Todėl, kad aš taip nusprendžiau, todėl, kad tu lavonas…“.
Man pasidarė iš tiesų neramu ir pagalvojau, jeigu ji dar kartą jo paklaus kodėl, tipas su šlepetėmis tuoj praras savitvardos trupinius ir mažų mažiausiai jai vožtels. O turint omeny, kad ji – smulki prancūzaitė, o jis – maždaug dviejų metrų atletas, pasekmės neprognozuojamos.
Nežinau kodėl ir iš kur pas mane atsirado drąsos, bet nutariau atkreipti padavėjos dėmesį ir nutraukti tą nelemtą klausimo „kodėl?“ kartojimą: „Atsiprašau, aš norėčiau… gal galite prieiti, man labai reikia… “. Ji tarsi išėjo iš transo ir prisiartino visa perbalusi prie manęs. Aš paprašiau dar vienos kavos, kurios, žinoma, visai nenorėjau, paklausiau, ar jai viskas gerai po visos šitos scenos, ir atsargiai. nematomai padaviau servetėlę iš anksto užrašiusi – „iškvieskite apsaugą“. Ji pritariamai linktelėjo ir prieš nueidama dar spėjo man pasakyti, kaip ji bijojo, kad vaikinas išsitrauks peilį ir ims juo švaistytis restorane….
Tuo metu kol mes su padavėja bendravome, nevykėlis grasintojas, gal supratęs, kad kažkas vyksta, gal šiaip kokį balsą galvoje išgirdęs, prilėkęs prie administratorės rėkė, jog dabar jau ir ji bus lavonas. O tada visas įsiutęs įlėkė į virtuvę – kadangi ji buvo atvira, mačiau, kaip virėjai bendromis jėgomis jį išstūmė pro duris ir užsibarikadavo. Kodėl vaikinas veržėsi į virtuvę, belieka tik spėlioti, bet turint omeny jo grasinimus, greičiausiai bėgo tenai pasičiupti peilio.
Nelabai supratau, kodėl jis po nevykusio virtuvės šturmo grįžo prie savo staliuko vos per metrą nuo manęs – juk logiškai mąstant turėjo suprasti – po šio incidento jį tikrai areštuos policija. Kuri netrukus ir prisistatė – su pilna kovine ekipiruote, automatais rankose, neperšaunamomis liemenėmis ir taip toliau. Kadangi vaikinas sėdėjo visai greta, kol du pareigūnai bandė jį suimti, likę keturi stovėjo apsupę jo ir mano staliukus. Bijojau net kvėpuoti, nes įtampa sunki it švinas kabojo ore, ginkluoti tvarkdariai buvo labai įsitempę, maža to, tipas su šlepetėmis bandė priešintis, bet jau nebe taip aršiai, kaip spjaudydamas mirties nuosprendžius.
Pagalvojau, jeigu tas vaikinas tiesiog su nuvažiavusiu stogeliu koks nevykėlis narkomanas, o ne teroristas, tai man kaip ir pasekė išvengti užpuolimo, bet ar kokiam policininkui nešaus į galvą bent vožtelti man automatu, jei sujudėsiu, nesu tikra. Policininkai į visus aplink sėdinčius dairėsi įtariai, tiriančiai, pikti it vanagai. Nevykėlį netikrą teroristą netrukus išvedė, jo bendrų policija minioje neaptiko, bet ant kėdės vieniša kaboti liko jo striukė – čia jau pareigūnai tarėsi, ar apžiūrinėti patiems, ar kviesti pasitripinimą, gal ten koks sprogmuo yra.
Aš vis dar nejudėjau – kažkiek iš šoko, kažkiek iš baimės, kad tokioj įtampoj net musė pareigūnams sukels įtarimą ir tuoj areštuota ar nuokautuota būsiu aš. Juolab, jei būčiau norėjusi pasitraukti nuo staliuko, turėčiau pradėti bruzdenti ir stumdyti du lagaminus bei milžinišką rankinuką, o tai, manau, nebūtų pati geriausia idėja vos akimirką po neaiškaus tipelio arešto, kai įtarimai dėl neįvykusio teroro akto kabo ore.
Pagaliau po kokiu dvidešimties minučių visa drama baigėsi, policininkų automatai atitolo nuo mano staliuko, o padavėja ir administratorė atėjo atsiprašyti už nemalonumus, pasakė, kad nereikės už nieką mokėti ir padėkoti už šaltakraujiškumą bei paramą. Aš tik džiaugiausi likusi gyva ir, palinkėjusi joms saugiai užbaigti darbo dieną, greitai nutipenau prie kontrolės punkto, tikėdamasi, kad po patikros galbūt būsiu saugesnė.
Po trijų savaičių kovo pradžioje grįždama iš Vilniaus į Paryžių jau bijojau ne tik teroristų ar išprotėjusių karštakošių, bet ir korona viruso, nes Italija jau buvo negailestingai linčiuojama mirties dalgiu, o visas pasaulis vis garsiau šnekėjo apie artėjančią pandemiją, todėl viską aplink save purškiau dezinfekciniu skysčiu ir stengiausi beveik nekvėpuoti, nes buvau be kaukės – deficitas gi ir prabanga, nepavyko gauti prieš kelionę namo. Taigi iš lėktuvo nuspūdinau tiesiai į traukinį, turėjusį mane nuvežti į meilės miesto širdį, iš kur vėliau ketinau kitu traukiniu parsigauti į savo prancūziško kaimo rojų.
Lipdama į traukinį su dviem sunkiais lagaminais kažkaip nesėkmingai kryptelėjau, susvyravau ir mano XXL rankinuko rankena nuslydo nuo peties ant riešo, o pati rankinė išvirto per beveik jau užsidarančias traukinio duris ir užstrigo tarp perono ir traukinio bėgių. Jeigu traukinys būtų pajudėjęs ir tempęs rankinę, ant riešo užstrigusi jos rankena turbūt būtų nurovusi man plaštaką…. Visi stovintys perone ir matantys šitą XXI amžiaus Anos Kareninos nevykusią inscenizaciją net aiktelėjo iš siaubo sutartiniu choru.
Mano laimei ir saugumui, kažkokia bebaimė moteris pasilenkė, čiupo rankinę ir įmetė ją man per pypsinčias ir jau visiškai beužsiveriančias duris į vidų. Aš net nespėjau jai padėkoti, tiksliau mano „merci“ nusivežė tą akimirką pajudėjęs traukinys. Mat visa drama nuo pradžios iki sėkmingos pabaigos truko gal vos keliasdešimt sekundžių, nors man atrodė lyg amžinybę….
Radau vietą traukinyje atsisėsti ir glaudžiau it kūdikį savo išsprūdusią rankinę. Ne tik todėl, kad ten buvo ir visi mano dokumentai, pinigai ir netgi brangenybės, bet labiau todėl, kad mūsų išsiskyrimas galėjo tragiškai baigtis mano sveikatai, o gal net ir gyvybei. Adrenalino mano kūne tą akimirką buvo tiek, kad visą kelią skendėjau kažkokioje euforijoje, pakylėjime, lyg pradėčiau gyvenimą iš naujo, nemačiau aplinkui nei žmonių, nei vagone besimėtančių šiukšlių, nejaučiau jokių nemalonių kvapų, tokių neatsiejamų nuo Paryžiaus priemiesčio traukinių. Gyvenimas ir vėl atrodė rožinis, o aš – naujai gimusi ir jį įsimylėjusi.
Paskutinis madam mirties mirktelėjimas iš serijos, „dar ne tavo laikas, brangioji“, buvo pirmąją prancūziškojo karantino dieną kovo viduryje. Kadangi į gatvę buvo galima išeiti tik su rimta priežastimi ir su specialiu leidimu, nutariau jį atsispausdinti – aš gal ir neisiu į miestą, bet mano antroji pusė tai dirba, taigi, jam tokio laisvę garantuojančio rašto prireiks kasdien. Spausdintuvas tris kartus gailiai sukosčiojo ir dėl jam vienam suvokiamų priežasčių atsisakė spausdinti. Pasiskambinau gretimame miestelyje gyvenančiai draugei, paprašiau atspausdinti ir saugiai palikti ant suoliuko lauke prie savo namo durų leidimus į laisvę.
Ta pačia proga, kad jau išėjau į viešumą, nutariau nusipirkti ir du dujų balionus, mat gyvename kaime ir tik tokia forma turime dujas maisto gaminimui. Ir nežinau, ar iš pavasarinio išsiblaškymo, ar nuo gręsiančios izoliacijos streso, kai privažiavau prie namų ir išlipau iš mašinos, pamiršau užtraukti rankinį stabdį – paprastai darau tai automatiškai, niekada nepamirštu.
Išlipusi jau pėdinau namų link, kai išgirdau nuokalnėn riedančios mašinos garsą. Atsisukau, o gi mano „Renault“ smagiai sau rieda į kaimynų namą…. su dviem dujų balionais, pūpsančiais mašinos salono viduje, būtent tame šone, kur bus smūgis….. Tik to betrūko, kad pirmą karantino dieną dar ir miestelį susprogdinčiau, pagalvoju aš ir pribėgusi it kaskadininkė bandau įšokti į važiuojančią mašiną, kuri rieda greičiau nei aš galiu bėgti ir tuo pačiu metu bandyti į ją įsiropšti.
Apsidaužau visas kojas lipdama, pagaliau pavyksta – sustabdau mašiną dešimt centimetrų nuo kaimyno namo…. Su siaubu pažiūriu į ant mašinos grindų pūpsančius riebius ir sunkius dujų balionus – jie ramūs, ir, atrodo, nieko nepastebėjo.
Atbula parvairuoju mašiną į įkalnę atgal prie savo namų durų ir vos spėjusi sustoti užtraukiu rankinį. Nes vis prisimenu, kaip draugė pasakojo, jog panašioje situacijoje kai ji bandė lipti į riedančią mašiną, galinės atviros durelės ją nokautavo, ji parkrito, o jos plaukai įsuko į mašinos ratą ir taip riedanti mašina ją vilko gal porą metrų, o galinis ratas grėsmingai artėjo prie jos blondiniškos (čia ne ironija, ji iš tiesų blondinė, panaši į žaviąją Brigitte Bardot jaunystėje) galvelės, ketindamas ją sutraiškyti. Tik paskutinę akimirkai jai pavyko su jėga išpešti savo plaukų sruogą iš rato glėbio ir mašina pariedėjusi dar kelis metrus sustojo lygioje vietoje.
Ach, pamiršau dar vieną mirtiną rudens nuotykį. Grįžo kartą mano svajonių vyras iš darbo ir slepia kažką už nugaros, sako – siurprizas, užsimerk. Pasielgiu kaip prašoma. Atsimerkiu, gavusi leidimą, – ogi didžiulis grybas į raudonviršį panašus pūpso mano rankoje. Apsidžiaugiau, nubindzenau į virtuvę ir puoliau ruošti prabangią vakarienę iš dovanoto laimikio.
Pjaustau, jis keistai mėlynuoja, bet, palietus liežuvio galiuku, nekartus, tai, reiškia ir nenuodingas, išmąstau. Iškepu, o kad skanu, kad gardu. Po poros valandų užsimanau miego, keista. Po minutės pasidaro labai bloga, taip, jog iš vonios kambario, kur tuštinau skrandžio turinį, net negaliu išeiti ir pranešti Jurgiui, kad kažkas keisto nutiko.
Parašau žinutę, klausdama, ar jam nebloga ir ar gali man atnešti arbatos. Jis atbėga, pamato mane perbalusią ir ketina vežti į ligoninę. Aš sakau, palauk, čia turbūt kažką būsiu pietums suvalgius, nes, jei grybas, kodėl tau nebloga. Pasiūlau palaukti pusvalandį ir tada spręsti, važiuojam į ligoninė ar ne.
Bet po keliolikos minučių ir Jurgis beveik ant alpimo ribos užsidaręs kitame vonios kambaryje tuština skrandį. Susirašome, ką daryti – gal kviečiam greitąją, bet kas tuomet atidarys duris – nulipti į pirmą aukštą nėra nė vienos jėgos…. Nutariame, jog ligoninėje mums darytų tą patį – plautų skrandį, o mes jau sėkmingai tai darome ir patys.
Taip ir sulaukiame ryto – kiekvienas savo vonios kambaryje, pasitikrindami, ar gyvi sms-ais, kol skrandyje nebelieka nė sporos to prakeikto grybo ir mes galime keturiomis prišliaužti iki lovos…. Laimingi, kad likome gyvi, pramiegame visą likusią dieną.
O dar po kelių parų vienas kaimo senolis, išgirdęs mūsų nuotykį, sako: „Vaikai, tai jūs būsit šėtono baravykų užvalgę... Senam ar vaikui, ar fiziškai silpnam po tokios puotos – mirtis, mažų mažiausiai – inkstų nepakankamumas, dar lengvai jūs čia išsisukote“.
Po penkių bandymų nenumirti vos per šešis mėnesius kapituliavau ir galutinai pripažinau faktą – mirtis visada mus lydi it ištikimas nematomas šuo, ji tarsi šešėlis seka mus nuo gimimo.. Todėl, jei nori mėgautis gyvenimu kasdien, čia ir dabar, geriau pasirinkti jos nebijoti, ypač dabartiniame koegzistavimo su virusu kontekste. Jeigu žmonijai lemta išgyventi, tai labiausiai tikėtina, jog išgyvens, ar bent sveiką protą chaose išsaugos filosofai, nutarę susidraugauti, susitaikyti su ponia juodu gobtuvu ir dalgiu kaulėtoje rankytėje, pripažinti jos kasdienį buvimą ir leisti jai būti šalia per saugų atstumą. O asmeniškai aš, kaip papuošalus mėgstanti šarka, labai noriu įsivaizduoti, jog ant tos jos kaulėtos rankytės blizga prabangūs senoviniai žiedai su deimantais, bent šioks toks elegancijos bei prabangos atributas, kurį galbūt turėsi garbės pamatyti prieš atsisveikinant su šiuo gražiu pasauliu.
Negyventi mirties baimėje, o prisijaukinti jos buvimo faktą apsimoka – kuo labiau suvoki, kad ji reali ir bet kada gali pasibelsti, tuo mažiau jos bijai, tuo rečiau apie ją galvoji, tuo labiau pradedi vertini tikrą gyvenimą, jį myli, savotiškai skubi gyventi. Lėtai skubi, ne karštligiškai, skubi nebeatidėlioti kažko rytdienai, nes ta rytdiena tokia trapi, nenuspėjama, – Dievo, likimo ir ponios rankose, tikrai ne mūsų pačių valioje.
Ir svarbiausia – nepamirškime saugotis bei kitus saugoti, daryti visko, kas mūsų jėgoms. Ir tikėtina, visuomet šalia besisukiojanti ponia dar kurį laiką apsimes mūsų nepastebinti.