O pasitaiko ir man pakliūti į nesąžiningų pardavėjų nasrus.
Tie, kas priklauso kvepalistų bendruomenei, žino, kad feisbuke yra grupės, kuriose žmonės maino, parduoda savo senus ir nebenaudojamus kvepalus. Nors dažniausiai savo kolekciją pildau tiesiai iš gamintojų ar oficialių platintojų įsigytais buteliukais, toli gražu nevengiu apsilankyti ir apsipirkti šiose grupėse. Dažnai ten galima rasti tikrų lobių – retų, o galbūt jau net ir nebegaminamų kvepalų. Taip pat likutis buteliuke gali būti puikus sprendimas, kai nesinori, o gal ir galimybės nėra, nusipirkti pilno buteliuko. Tačiau ir garantijų nėra jokių, kad nenusipirksi nežinia ką, nors taip ir nenutinka dažnai.
Radau neblogą pasiūlymą – gal pusę buteliuko kvepalų, į kuriuos seniai varvinau seilę. Su dėžute, pilnos komplektacijos, o mergina, iš kurios pirkau, prisiekė visais šventaisiais, kad čia originalas.
Ir iš tiesų, prezentacija buvo labai panaši į originalią. Puošni, graži dėžutė, buteliukas irgi dailus, visai toks, kokį mačiau pas draugę.
Bet pirmas įtarimas kilo, kai nei ant dėžutės, nei ant buteliuko neradau originaliems kvepalams įprasto vadinamojo batch kodo. Net ne tai, kad neradau – jis buvo tiesiog specialiai išpjautas, ir net nelabai lygiai. Pasirodo, kartais pardavėjai išpjauna tuos kodukus, kad nebūtų galima atsekti, iš kurios šalies kvepalai importuoti.
Kam taip daryti? Tai yra vadinama pilkoji rinka. Neoficialūs perpardavinėtojai atsiveža kvepalų iš kokių nors trečiųjų šalių, kuriose tie patys kvepalai, dėka įvairių mokesčių, gamintojų sąlygų ir kitų veiksnių, kainuoja gerokai pigiau, o tada savo šalyje taip pat pardavinėja prekę pigiau negu pas oficialius pardavėjus, tačiau vis tiek brangiau, negu įsigijo. Vis dėlto, tokio „bizniuko“ legalumas labai „ant ribos“ ir priklauso nuo konkrečios šalies reglamentų.
Vis dėlto „pilkojoje“ rinkoje būna parduodami ne tik pigiau atsivežti originalūs kvepalai – neretai čia pasitaiko ir klastočių, nors ir neblogai pagamintų, kaip mano atveju.
Taigi, kaip ir pasakojau, pirmiausia man užkliuvo išpjauti kodai. Tačiau aš, žinoma, nenorėjau tikėti, kad įsigijau klastotę. Vis dėlto, juk sumokėjau kaip už gerą!
Bet ramybės nedavė kitas dalykas. Šiuos kvepalus ne kartą buvau uosčiusi pas draugę. Ir jie man be galo patiko, tik nusipirkti vis neprisiruošdavau, vis atsirasdavo kitų kvapų, kuriuos norėjau išbandyti už tą pačią kainą. Todėl tas pusė buteliuko su pusės buteliuko kaina man pasirodė kaip puikiausias sprendimas.
Tačiau pasikvėpinau aš tais naujai gautais kvepalais, ir nesupratau, kas nutiko. Mano išsvajotas kvapas visai manęs nedžiugino. Tik pasipurškus kvapas lyg ir toks, kokį prisiminiau, šleifas irgi buvo toks stiprus, koks ir turėjo būti. Nors ne, iš tiesų – net stipresnis. Po vieno papurškimo, rodėsi, visas kambarys kvepia. Gerai, jei jau atvirai, tai smirda – tas šleifas buvo visai nemalonus. Atsiprašau už palyginimą, bet, nuoširdžiai, užuodžiau tarsi kokius vėmalus.
Bet aš vis tiek netikėjau, kad nusipirkau klastotę. Na, juk būna, kad žmogaus uoslė keičiasi? Kai kurie kvapai, kurie seniau patiko, juk dabar jau nepatinka, o tie, kurių pakęsti negalėjau, dabar vieni mylimiausių. Tai gal tiek ilgai apie juos svajojau, kad kol įsigijau, pradėjau kitaip uosti dalykus?
Tačiau, kad ir kaip norėjau save įtikinti, jog neapsigavau pirkdama (juk ir dėžutė, ir buteliukas atrodo taip panašiai!), abejonė jau buvo pasėta. Todėl ėmiau kaip apsėsta kabinėtis prie detalių ir žaisti „surask skirtumus“.
Youtube pažiūrėjau vieno apžvalgininko vaizdo įrašą, kuriame jis išpakuoja naujus tuos pačius kvepalus, ir lyginau viską su savuoju „turtu“. Radau vieną akivaizdų skirtumą – šriftas ant dėžutės buvo kitokios spalvos. Aišku, bandžiau save įtikinėti, kad gal čia to apžvalgininko kamera spalvas iškreipia, bet ėmiau suvokti, kad nė velnio. Skirtumas per daug badė akis.
Taip pat savo kolekcijoje susiradau kitus to paties gamintojo kvepalus, kurie pirkti tiesiai iš gamintojo, taigi, žinojau, kad tikrai originalūs. Kadangi abu kvepalai buvo iš tos pačios linijos, jie turėjo vienodus kamštelius. Ar bent iš pažiūros vienodus. Vaikystėje dažnai sprendžiau galvosūkius, tad nesunkiai pastebėjau, kad originalaus kamštelio viduje įpjovos, užsifiksuojančios ant buteliuko, išdėliotos simetriškai, priešingai negu ant „įtariamojo“.
Ar tada jau įsitikinau, kad tikrai nusipirkau klastotę? Oi, ne, tikrai ne. Galvojau, maža ką, gal pakeitė dizainą (kurgi ne, vidinių kamštelio įpjovų dizainą?!) Žinot gi, kaip sunku įtikinti žmogų, kad nėra taip, kaip jis nori tikėti? Juk ne veltui tiek žmonių, iki šiol netikinčių, kad egzistuoja koronavirusas.
Taigi, tam, kad įsitikinčiau savo pirkinio tikrumu, iš gamintojo užsisakiau būtent šio kvapo mėginuką. Galvoju, va, palyginsiu, pamatysiu, kad turiu originalą, kuris, deja, man tiesiog nebepatinka, ir viskas, ramia sąžine perleisiu kvepalus kam nors, kam jie patiks.
Žinot, kaip viskas baigėsi? Aišku, žinot. Iš gamintojo gautas kvapas buvo lygiai toks, kokį atsiminiau, toks, apie kokį svajojau. Neliko nei krislo abejonės, kad tas pusė buteliuko, šleifuojančio vėmalais, tiesiog šlykšti klastotė. Ir taip įspūdingai gražus buteliukas ir puošni dėžutė (arba nemaža pinigų suma) atsidūrė tiesiog šiukšlių dėžėje.
Ar nuo to laiko nebeperku nieko, ką pamatau feisbuke? Jokiu būdu. Esu išsimainiusi ir nusipirkusi ne vieną originalų ir kokybišką kvepalų likutį, tad nesinorėtų, kad viena bloga patirtis atimtų pasitikėjimą visa kvepalistų bendruomene. Bet išmokau prieš perkant ar mainantis bent jau nuotraukų daugiau paprašyti.