Kodėl kritika yra pozityvi Sulaukti kritikos yra nemalonu. Ji signalizuoja, kad kažką padarėme ar nusprendėme netinkamai arba nepateisinome kažkieno lūkesčių (kurie taip pat nebūtinai yra teisingi). Tačiau kritika, arba pastabos, turi labai svarbią funkciją profesinėje srityje. Kritika yra viena iš komunikacijos formų teikiant grįžtamąjį ryšį apie kito žmogaus veiklą. Grįžtamasis ryšys darbinėje veikloje yra būtinas, kad galėtume tobulėti. „Keisdamiesi informacija, darbuotojai sužino, ar gerai atlieka savo darbą, ar reikia ką nors keisti, tobulinti, pakreipti kita linkme. Nesulaukdami grįžtamojo ryšio, žmonės jaučiasi taip, lyg vaikščiotų tamsoje: jie nenutuokia, ką apie juos mano vadovas, bendradarbiai, ko iš jų tikimasi“, – teigia autorius Danielis Golemanas knygoje „Emocinis intelektas“.
Konstruktyvi kritika, atkreipianti mūsų dėmesį į netinkamus mūsų elgesio modelius ir sprendimus, paskatina ieškoti geresnių alternatyvų. Nors pirmoji reakcija į kritiką gali būti sudirgimas, tačiau poveikis veiklos rezultatams beveik visada būna teigiamas.
Konstruktyviai išsakyti kritiką darbo santykiuose yra netgi būtina, nes taip nuleidžiama įtampa. Ilgesnį laiką slepiant neigiamas patirtis kito žmogaus atžvilgiu, jos vis tiek paprastai anksčiau ar vėliau išsilieja, tik jau nebe konstruktyviais būdais, o tai padaro žalos. Išsakomos pastabos taip pat užkerta kelią klaidų kartojimui, kas padeda išvengti nuostolių.
Minėtas teigiamas funkcijas kritika atlieka, kai yra konstruktyvi. Tokia kritika visada turi kelis iš šių požymių:
- Kritiką išsakantis žmogus gerai išmano sritį, kurią komentuoja, yra gerai įsigilinęs į komentuojamą situaciją, atlikęs reikiamas analizes;
- Jeigu komentuojančiam asmeniui trūksta kompetencijų komentuojamoje srityje ar jis negalėjo gerai įsigilinti į komentuojamą situaciją, jis komunikuoti pradeda ne teiginiais, o klausimais, atsakymai į kuriuos jam padės objektyviai įvertinti komentuojamą situaciją;
- Pastabos išsakomos pagarbiai, ramiu tonu, kuriame nėra pašaipos, arogancijos, ironijos gaidelių;
- Kritikuojant aptariami veiksmai, sprendimai, klaidos, bet ne jas padariusio žmogaus charakterio ar asmenybės bruožai;
- Pastabas išsakantis žmogus psichologiškai nemanipuliuoja;
- Pastabos darbuotojui išsakomos privačiai arba darbo grupei – atskirai nuo likusio kolektyvo;
- Darbuotojo ar darbo grupės prašoma pateikti savo argumentus, kodėl jis pasielgė ar priėmė konkretų sprendimą;
- Išsakomi aiškūs argumentai, kodėl tai laikoma netinkamu poelgiu ar sprendimu, nurodoma, kokį poveikį jie turės kitiems asmenims ar darbovietei;
- Darbuotojo ar darbo grupės klausiama, kaip jis ar ji siūlytų pataisyti padėtį;
- Siūlomi argumentuoti sprendimai, jeigu darbuotojas ar darbo grupė tokių nepateikia.
Pavojaus signalai: destruktyvi kritika
Destruktyvią kritikavimo formą naudojantis vadovas neretai būna narcisistinė, sociopatinė asmenybė, pati turinti po tam tikromis kaukėmis slepiamų kompleksų. Tai – toksiški vadovai.
Pokalbiai su tokiomis asmenybėmis beveik visada gausūs psichologinių manipuliacijų. Tokia asmenybė, išsakydama kritiką, neretai pasakys kokių nors pusiau užslėptų frazių, kurios turėtų kelti nerimą dėl galimo atleidimo, įskundimo ar panašiai. Taip pat toks vadovas pokalbio metu neva atsitiktinai pasakos kokią istoriją iš praeities, kaip klaidą padaręs kažkoks žmogus anksčiau labai pasigailėjo (ne be to paties vadovo pagalbos). Jis neatsispiria pagundai pasinaudoti valdžios pozicija, kad parodytų savo viršenybę, nors neretai net gerai nesupranta srities arba situacijos, kurią vertina. Dažnai jis neskiria laiko išsiaiškinti visų aplinkybių, ir visai nesibodi darbuotojų apdalyti nepagrįstais kaltinimais. Grubias pastabas jis be skrupulų gali išsakyti prie kitų darbuotojų ar net klientų. Destruktyviai išsakoma kritika gali būti atmiešta ironija, pašaipomis, kurios teisinamos humoro jausmu, tačiau iš tiesų yra tiesiog žeminančios kitą asmenį. Destruktyvi kritika – tai pastabos, išsakomos puolamai, verčiant žmogų iš karto trauktis į gynybinę poziciją. Iš anksto deklaruojama, kad kažkas žlugs, nepasiseks, ir tai, žinoma, bus kritikuojamojo kaltė.
Didžiausia bėda ta, kad tokią bendravimo formą propaguojantys asmenys paprastai patys nelinkę ar yra net nepajėgūs pamatyti, jog elgiasi toksiškai. Paprastesniais atvejais destruktyvi kritika gali būti tiesiog išmoktas elgesio modelis, reikiamu laiku neturėjus geresnių tinkamo bendravimo pavyzdžių. Bet kuriuo atveju, tokią situaciją verta spręsti, ir geriausia tai daryti pakančiai, susitelkus visam kolektyvui. Individualaus darbo atveju, jeigu destruktyviai bendrauja užsakovas, bendradarbiavimą siūlyčiau tiesiog nutraukti atsiradus pirmai galimybei.
Poveikis verslui ir žmogui – pražūtingas
Pasak D. Golemano, derama kritika yra vienas svarbiausių vadovo uždavinių, o kartu ir viena labiausiai bauginančių pareigų. Deja, daugelis vadovų, anot rašytojo, yra menkai įvaldę grįžtamojo ryšio meną: „Šis jų trūkumas atsieina tikrai nepigiai: pavyzdžiui, sutuoktinių emocinė savijauta priklauso nuo gebėjimo išsiaiškinti nuoskaudas, o darbuotojams svarbu, kaip jiems pranešama apie kilusias problemas. Nuo to priklauso jų darbo našumas. Derama kritika dažnai lemia tai, kaip žmonės vertina savo darbą, bendradarbius ir vadovus.“
Destruktyvi, nepagrįsta, neargumentuota, nepamatuota kritika kelia baimę būti bet kada puolamam, pasipriešinimo ir neteisybės jausmus ir pan. Daugybė tyrimų rodo, kad stresas, baimės jausmas ir įtampa mažina žmonių kognityvinius gebėjimus ir kūrybiškumą, skatina pasyviai agresyvų elgesį. Destruktyvi kritika atriboja kritikuojantįjį, dažniausiai vadovą, nuo likusio kolektyvo, ir skatina apkalbas. Kritikuojamąjį ji verčiau ne labiau stengtis, bet atvirkščiai, kratytis atsakomybės, o galiausiai ir vengti naujų atsakomybių. Visa tai sukuria negatyvų ratą, pamažu vedantį į žlugimą.
Darbe patiriamas stresas yra daugybės ligų priežastis. Tyrimų duomenimis (Sunday Azagba, Mesbah F Sharaf: Psychosocial working conditions and the utilization of health care services. BMC Public Health), darboviečių, kuriose daromas didelis spaudimas, darbuotojų sveikatos priežiūros išlaidos gali būti iki 50 proc. didesnės. Darbuotojai, kurie jaučiasi nepagrįstai kritikuojami, arba jų vadovai neišklauso jų problemų, 30 proc. dažniau serga koronarine širdies liga nei tie, kurie jaučia, kad su jais elgiamasi teisingai (Colwyn Trevarthen: The self born in intersubjectivity: The psychology of an infant communicating. American Psychological Association). Amerikos psichologų asociacija yra paskaičiavusi (Stress In America: Paying With Our Health), kad ši šalis kasmet netenka apie 500 mlrd. dolerių dėl streso darbe, ir dėl jo per metus prarandama 550 mln. darbo dienų. Lietuvoje šie mastai, žinoma, yra atitinkamai mažesni, tačiau niekas neturėtų linkėti savo darbovietei tokių iššūkių, nes jie neša tik nuostolius.
Kaip reaguoti į kritiką
Priklausomai nuo žmogaus gyvenimiškos patirties, į kritiką reaguojama labiau arba mažiau skaudžiai.
Destruktyvios, nepagrįstos kritikos toleruoti neverta, nes tai būtų savęs išdavimas ir vestų tik į ankstesnį ar vėlesnį žlugimą.
Būna ir kitas kraštutinumas, kai žmonės bet kokias pastabas priima labai jautriai, ir dažniausiai tai būna susiję su praeityje patirtomis psichologinėmis traumomis. Mano požiūriu, darbovietė neturi tapti psichologo kabinetu, kur kolektyvas nuolat sprendžia įsižeidusio kolegos problemas. Tokių situacijų sprendimas individualus.
Visais kitais atvejais, konstruktyvią kritiką verta priimti konstruktyviai. Keli patarimai, kaip tai padaryti:
Nepriimkime asmeniškai. Tai nėra lengva padaryti, nes mūsų darbo rezultatai mums yra brangūs. Tačiau reikia suprasti, kad kiti žmonės juos mato neturėdami šio emocinio sąryšio, tad ir vertina šalčiau. Jie išsako pastabas, kurios padėtų mūsų darbo rezultatus padaryti jiems naudingesnius. Kalbant buitiškai, „kas moka, tas ir muziką užsako“. Ir nors tai nereiškia, kad reikia aklai sutikti su visomis pastabomis, tačiau jautrią reakciją į kritiką sumažina supratimas, kad darbdaviui ar užsakovui mūsų darbas yra ne pasigėrėjimui skirtas eksponatas, o naudą turintis nešti užsakymas. Pastabos tiesiog yra normali darbinių santykių dalis, nes nė vienas iš mūsų nesame nei telepatai, nei tobuli.
Bendraukime pozityviai. Atidžiai klausykimės, nepertraukinėkime ir parodykime empatiją. Svarbu stengtis neįsivelti į ginčą, nebandyti nuneigti kritiką išsakančio žmogaus poreikių, bet juos pripažinti ir formuluoti diskusiją apie tai, kaip galima būtų išspręsti kilusią problemą. Reikėtų leisti suprasti, kad esame suinteresuoti ir pasiryžę ieškoti sprendimo, kad darbas būtų atliktas tinkamai.
Duokime sau laiko, suformuluokime pasiūlymus. Jeigu jaučiame, kad išgirdus kritiką ar perskaičius laišką kilo neigiamos emocijos, pasistenkime duoti sau laiko nusiraminti. Jei tik įmanoma, pokalbio metu tokiu atveju paprašykime šiek tiek laiko, kad galėtume argumentuotai atsakyti, o laiško atveju tiesiog neskubėkite atrašyti. Laiką skirkime ne galimų tolesnio pokalbio scenarijų kūrimui galvose, o bandymui racionaliai suprasti, dėl ko sulaukėme kritikos, ką galime patobulinti, ir kodėl nereikėtų į tai reaguoti asmeniškai. Atsakykime tada, kai jaučiame, kad iš tiesų norime padaryti pozityvų pokytį ir turime pasiūlymus, kaip išspręsti problemą, arba esame suformulavę visus objektyvius argumentus, pagrindžiančius, kad kritika, kurios sulaukėme, yra nepagrįsta. Kalbėkime argumentų, o ne emocijų kalba.
Būkime dėkingi. Visos pastabos, kurių sulaukiame, padeda mums augti. Kiek būtume išmokę ir pasiekę šiuo metu, jeigu niekas iki šiol mums nebūtų sakęs jokių pastabų? Kritika paskatina mus mokyti naujų dalykų, ir šiandien išgirsta pastaba galbūt kuria mums daug turtingesnę ateitį. Supraskime, kad vadovui (jeigu jis yra emociškai brandus žmogus) taip pat nėra nei lengva, nei malonu sakyti pastabas. Iš savo, kaip vadovės, patirties galiu pasakyti, kad tai yra viena nemaloniausių darbo dalių, nemalonių pareigų reitinge einanti tik po žmonių atleidimo. Stebėti kitų žmonių darbą, jį vertinti ir nuolat galvoti, kaip išsakyti pastabas taip, kad jos nežeistų ir neišbalansuotų personalo motyvacijos, yra sudėtingas, daug laiko ir patirties reikalaujantis darbas. Už jį, tiesą sakant, galima pasakyti ir ačiū.
Žinoma, nesame robotai – net į konstruktyvią kritiką kartais galime sureaguoti nekonstruktyviai. Tai gali lemti tuo metu sunki mūsų emocinė būsena ar kitos priežastys, apie kurias kritiką išsakantis žmogus gali nė neįtarti. Supratus, kad į kritiką sureagavome neadekvačiai, visada verta apie tai atvirai pasakyti ir užtikrinti, kad dabar informaciją jau priimame.