Beje, visiškai pagrįstai yra manoma, kad dėl studentų (klierikų) trūkumo seminarijose yra kaltas būtent celibatas. Apskritai, ar iš viso dar reikia laikytis kunigams celibato? Štai Rytų dvasininkija jau labai seniai pasirinko kitą išeitį – ar toji išeitis ne žmogiškesnė ir tikroviškesnė? Argi sveikas žmogus, kuris turi laikytis celibato, nėra luošinamas?
Visos davatkos ims rėkti, o cypdavatkės – cypti, kad kunigų celibatas yra privalomas. Ims aiškinti, kad „tokios taisyklės“, „tokia tradicija“. Bet argi tas taisykles ir tradicijas kuria ne patys žmonės? Argi jos nuleistos iš kažkur aukščiau?
Visokios davatkos ir ciocios Zitos, kurios šiaip iš esmės yra bet kokio džiaugsmo ir laimės slopintojos, patologiškos bumbėtojos, aiškina, kad kunigų celibatas reikalingas, neva tai kunigas neturi prisirišti prie konkrečios gyvenamosios vietos, todėl jis negali turėti šeimos. Neva tai, kunigo pagalbos tikintiesiems gali prireikti bet kada, todėl jis negalėtų būti vienodai dėmesingas tiek tikintiesiems, tiek šeimai. Be to, davatkos ir ciocios Zitos yra sergėtojos, kad žmogus būtų paklusnus (ar mąstantis – joms nesvarbu, svarbu, – paklusnus), ir porina, jog celibatas – tai paklusnumo Bažnyčios mokymui išraiška. Nors visi puikiai žinome, kad Bažnyčią sudaro tie patys žmonės, o ne Dievas. Davatkoms teigia, kad celibatas suteikia kunigui disciplinuotumo. Taip pat teko girdėti tokią nesąmonę, kad celibatas neva reikalingas tam, kad kunigas neturėtų tiesioginių įpėdinių ir paveldėtojų, todėl išsaugomas Bažnyčios turtas – lyg dabar būtų viduramžiai, ir Bažnyčia valdytų žemes. Galiausiai davatkos svaičioja, kad celibatas neva tai yra susijungimo su Dievu patyrimas, vadinamas „dvasine santuoka“, ir dvasinis tokio susijungimo troškimas. Bet ar tai tiesa?
Gerai pagalvokime. Jei kunigystė suprantama tik kaip gerai atliekama tarnyba, celibatas tampa asmeniniu reikalu. Argi ne taip? Kunigas taip pat žmogus, kuris nėra atsietas nuo savo lytiškumo, o celibato tradicija jau yra pasenusi ir netinka šiais laikais, tai viduramžiška atgyvena. Be to, gyvenimo pavyzdžiai rodo, kad šeimos ar artimų ryšių neturėjimas, paskatina kunigus atsiduoti pražūtingoms aistroms. Užtenka prisiminti tą faktą, kiek kunigų „užsiiminėjo“ pedofilija... Jei celibatas kunigams yra „susijungimo su Dievu patyrimas, vadinamas „dvasine santuoka“, ir dvasinis tokio susijungimo troškimas“, tai jis turi būti neprivalomas, o laisvai paties kunigo pasirenkamas.
Štai buvusio kunigo vieša išpažintis, publikuota pernai:
Mus mokydavo tą savo seksualinę energiją, libido, sublimuoti – perkelti į kitas veiklas. Tai mes įprastai iki negyvumo užsiiminėdavom sportu, tiesiog nuo ryto iki vakaro. Dar pasninkaudavom, rožančiaus iš rankų nepaleisdavom, mąstymus atlikinėdavom, po šaltu dušu lįsdavom… Pamaldesni, žinau, ir nusiplakdavo. Maitino mus vis pavyzdžiais iš šventųjų gyvenimo: štai, vienas veikėjas aistroms apėmus šoko į erškėčių krūmą. Taip ir kariaudavom patys su savimi.
Kadangi apmąstymas, savęs analizavimas, asketizmo, celibato laikymasis yra klieriko, o vėliau – kunigo gyvenimo dalis, daugelis žmonių susikuria klišes, jog seminarijoje sunku, yra luošinamas jaunų vyrų gyvenimas. „Šie dalykai skirti ne žaloti, kankinti žmogų, o tam, kad kunigas siektų aukštesnių dvasinių dalykų, nebūtų užvaldytas materializmo“ – paaiškino F. Špokas. Jo manymu, gyvenimas, laikantis šių principų, padeda pasiekti pagrindinį kiekvieno dvasininko siekį – tvirto tikėjimo puoselėjimą ir skleidimą tarp žmonių.
Vien drausmės ar pagarbos Bažnyčios tradicijai motyvacijos nepakanka pateisinti privalomą kunigų celibatą, nes pirmiausia kunigas kaip asmuo, trokštantis būti laimingas, yra kažkas daugiau negu tarnybinis jo gyvenimo statusas. Negalima norėti, kad jis visiškai neatsižvelgdamas nei į save, nei į kitus, beatodairiškai vykdytų įsakymus. Kai į kunigų celibatą žvelgiame per efektyvumo prizmę, stokojame pagarbos žmogiškajam asmeniui, nes pastarasis nėra priemonė strateginiams planams įgyvendinti.
Kaip rašė A. Maceina, „visiems šiandien yra arba bent turi būti aišku, kad celibatas ir kunigystė vienas su kitu esmėje nesiriša: esama celibato be kunigystės (moterų vienuolynai, pasauliškiai broliukai vyrų vienuolynuose, atskiri maldingi vyrai bei moterys, o Lietuvoje buvęs net ištisas vad. „davatkų“ luomas) ir esama kunigystės be celibato (Rytų Bažnyčia; net ir ta jos dalis, kuri yra vienybėje su Roma). Kunigystė susijungė su celibatu tik Vakarų Bažnyčioje ir tik jos istorijos eigoje. Todėl šios istorijos eigoje ji ir gali būti nuo celibato atjungta, nes celibatas nėra jokia dogma, joks sakramentas, kunigų atveju – net ne įžadas, kaip kad jis daromas vienuolynuose. Tai tik teisinis nuostatas, neleidžiąs aukštesnius šventinimus priėmusiem asmenim vesti“. Taigi laikytis tokios atgyvenos kaip celibatas, nėra jokios prasmės. Svarstant kunigų celibatą vien drausmės, pareigos aspektais, beveik būtinai iškyla abejonės (ypač akistatoje su savo lytiškumu) jo tikslingumu. Nes jeigu kunigystė suprantama tik kaip gerai atliekama tarnyba, palaipsniui celibatas tampa grynai asmeninis reikalas – tai pripažįsta netgi patys dvasininkai. Kai mes kalbame apie kitas profesijas, kuriose taip pat reikia didžiulio pasiaukojimo, pavyzdžiui, gydytojo, kario, policininko, gaisrininko, nekyla mintis, kad ir jiems reiktų įvesti celibatą. Juk šių profesijų atstovai taip pat būna iškviečiami tarnybos reikalais vykti netikėtai bet kuriuo paros metu.
Tradicija taip pat jokiu būdu negali būti pagrindinis argumentas, pagrindžiantis privalomą kunigų celibatą. Keičiasi laikai, keičiasi ir tradicijos.
Argumentas, kad kunigas neturi tiesioginių įpėdinių ir paveldėtojų ir dėl to išsaugomas Bažnyčios turtas, yra visiškai nelogiškas XXI amžiuje. Bažnyčia turtinga žemvaldė buvo tik feodaliniais laikais. Taigi šis argumentas atėjo iš Viduramžių.
Kunigų celibatas iš tiesų yra atgyvenęs dalykas ir, jei norite, kad galutinai neišnyktų dvasininko profesija, būtina keisti požiūrį į tą viduramžišką reliktą – kunigų celibatą.